Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Režisierius Á. Schillingas apie Lietuvą: „Čia daug nepaliestos gamtos. Ir net žmonės kaip gamta“
    Režisierius Árpádas Schillingas. Lauros Vansevičienės nuotr.

    Sausio pabaigoje Jaunimo teatre repeticijas pradėjęs vengrų režisierius Árpádas Schillingas stato spektaklį darbiniu pavadinimu „Autonomija“. Kovo 9 ir 10 dienomis įvyksiančios premjeros repeticijos jau įgavo pagreitį ir persikėlė į antrąją pusę. Kaip tik šiomis dienomis spektaklyje vaidmenis kuriantys aktoriai turėjo galimybę susipažinti su ką tik užbaigta režisieriaus ir meninės bendraautorės bei meninės bendradarbės Ildikó Gáspár specialiai šiam spektakliui parašyta pjese.

    Jos centre – vienos šeimos pasakojimas, per kurį skleidžiasi visuomenės ir tautos istorija. Ji – tarsi nesibaigianti sovietizmo epocha – žvelgia į kiekvieną iš mūsų ir primena apie laisvę pasirinkti bei ryžtą pasakyti „ne“. Apie kiekvieno iš mūsų autonomiją, visuomenę, atsakomybę ir praėjusį amžių kalbamės su režisieriumi Árpádu SCHILLINGU.

    Statote spektaklį, kurio pasirinkta tema – autonomija. Tai labai plati tema, turinti nemažai krypčių. Kas yra autonomija jums? Kaip jūs suprantate šį žodį?

    Gyvenu Vengrijoje, o joje egzistuoja nemažai problemų, kurios yra panašios ir į vyraujančias Lietuvoje. Pavyzdžiui, visas XX amžius: Vokietija, Rusija, gyvenimas priespaudoje, nuolatinis melas, su kuriuo savo gyvenime susidurdavome, tautos herojai, nacionalizmas, nepriklausomybė... Žinoma, Lietuvos situacija buvo sunkesnė, čia egzistavo gilesnių problemų, bet fenomenas liko toks pat.

    XX amžiaus pabaigoje sistema pasikeitė, bet iki tol įvyko Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, Sovietų Sąjunga, daugybė dalykų, prie kurių mūsų šalys turėjo prisitaikyti. Po XX amžiaus autonomija yra didelis ir labai svarbus klausimas. Kas iš tiesų mes esame? Mes dalyvavome tokioje daugybėje masinių judėjimų, tarp kurių – nacizmas, sovietizmas, dabar susiduriame su kapitalizmu ir kas kartą bandome kaip nors prisitaikyti, padaryti geriausia, ką galime.

    Mums labai sunku pasakyti: „Ne. Aš to neprašiau, aš renkuosi ką kita.“ Manau, tai kyla iš švietimo sistemos spragų. Čia visada buvo kur kas svarbiau faktai, datos ir t. t. Bet švietime niekada nebuvo dirbama prie žmogaus, jo asmenybės, vidinių savybių, sąmoningumo. Kaip mes galime būti stipresni, autonomiškesni, laisvesni? Tai yra istorijos ir kultūros klausimas. Šioje Europos dalyje būti autonomiškam yra labai sudėtinga, nes mes per daug kartų savo autonomiškumą turėjome apleisti, atiduoti į kažkieno kito rankas.

    Jaučiant priespaudą išlaikyti savo tautos ar asmeninę autonomiją yra labai sunku. Per visas šias patirtis mes išmokome būti masės dalimi, karta po kartos mes prie to pripratome ir prisitaikėme. Juk tuomet buvo lengviau pasakyti: „Aš tiesiog seksiu minią, seksiu paskui, nors galbūt tam nepritariu, galbūt esu visai ne toks.“ Tokiu būdu kur kas lengviau išvengti konkretaus atsakymo, savo nuomonės. Taip yra paprasčiau išgyventi, beje, ir ne taip pavojinga. Žmonių ar tautų neteisiu, bet mes privalome pripažinti, kokie buvo padariniai po to, kai prisitaikėme. Man autonomija yra sugebėjimas pasakyti „ne“. Ir tikiu, žinau, kad praktikuodamasis kiekvienas iš mūsų gali išmokti pasakyti „ne“ dalykams, kurie mums yra nepriimtini.

    Iki atvykimo į Lietuvą statyti spektaklį ilgai ruošėtės, rinkote medžiagą. Kokios informacijos ieškojote? Ką jums buvo svarbu sužinoti?

    Domėjausi Lietuvos dabartine politine situacija. Taip pat atskiromis Lietuvos politinėmis partijomis, Seimu, kokių pokyčių politiniame lauke vyko atgavus nepriklausomybę. Domėjausi lietuviškais mitais, legendomis, pasakomis, Lietuvos istorija. Ieškojau informacijos apie pačią kalbą, taip pat norėjau susipažinti ir su lietuvišku menu, ieškojau informacijos apie svarbiausius Lietuvos menininkus, „Fluxus“ judėjimą.

    Kai atvykau kurti spektaklio, dariau interviu su kiekvienu aktoriumi atskirai. Man norėjosi pasikalbėti apie netolimą Lietuvos praeitį, šeimos, taip pat profesinius santykius ir teatrą. Norėjau išgirsti jų individualias nuomones apie dalykus, kurie mums yra bendri. Kalbėjomės apie istorinius įvykius, kaip ši šalis augo, plėtojosi bėgant amžiams. Sužinojau, kas Vilniuje įvyko 1991-aisiais. Nuostabu, kad kiekvienas iš aktorių atsiminė, ką veikė ir kur buvo Sausio 13-osios vakarą.

    O kokia medžiaga jus sudomino labiausiai? 

    Keista, bet kažkodėl sovietiniam laikotarpiui jaučiu savotišką nostalgiją. Klausiausi aktorių ir supratau, kad kai kurie jų didžiają savo gyvenimo dalį nugyveno būtent sovietinėje sistemoje. O kai ši sugriuvo – žmonės liko tarsi gyvi paminklai, monumentai sistemos, kurios jau nebėra. Kaip jie prisitaikė prie naujo pasaulio? Ką jie turėjo padaryti, kad prie jos prisitaikytų? Aktorius Valentinas Masalskis save pavadino Homo sovieticus. Jis pasakė, kad tik kai išmirs visa sovietinė karta, tik tada bus atidarytos durys naujai kartai ir naujam supratimui, požiūriui į pasaulį. Nes kol mes čia esame, Homo sovieticus dvasią galima užuosti net ore, ji slypi net pastatuose.

    Pagalvojau, kad galbūt ir dalelė manęs yra užstrigusi tuose laikuose. Nes tokią žmonių natūrą aš suprantu labai gerai. Nuo Baltijos šalių iki Balkanų – tūkstantis kilometrų, o mus visus riša bendras supratimas, bendra sovietinė patirtis.

    Po kiek metų, tikiu, tas ryšys nutrūks, nebebus dalykų, kurie mus visus kažkokiu būdu vienijo. Pavyzdžiui, mudu su aktoriumi Dainiumi Gavenoniu esame panašaus amžiaus. Ir mes visiškai suprantame vienas kitą. Galima sakyti, kad vienas kitą pažįstame labai gerai, nors jis gyvena Lietuvoje, o aš – Vengrijoje. Mes turime bendrų atsiminimų.

    Lygiai tokią pat patirtį turėjau su vienu vokiečių dramaturgu Štutgarte. Jis sovietų laikais gyveno VDR dalyje. Bet mes turėjome tokias pat istorines patirtis, panašius išgyvenimus, todėl gerai pažįstame vienas kitą net be ilgų pokalbių. Nes mūsų šaknys yra bendros. Bet esu įsitikinęs, kad po dvidešimties metų tuometė karta neturės tokių pačių bendrų patirčių, pavyzdžiui, tarp vengrų, lietuvių ir vokiečių. Suprantu, kad sovietinė sistema buvo labai blogas dalykas, bet, matyt, nostalgija man kyla todėl, kad taip mes turėjome kažką bendra, nepaisant savo tautybės. Tas keistas būvis, tos aplinkybės, bendra patirtis, matyt, pagimdė ir tokią visur atpažįstamą posovietinių šalių ironiją, tam tikrą juoką, kurį supranta tik mūsų sovietinėje sistemoje gyvenę žmonės.

    Pirmiausia aš su aktoriais kalbuosi apie aplinkybes. Po to jie turi kalbėtis vienas su kitu ir sukurti etiudą. Kadangi aktoriai neturi scenarijaus, jie improvizuoja. Bet tarp režisieriaus instrukcijos ir aktorių improvizacijos yra labai svarbu tai, kad aktoriai kažką kuria kartu.

    Lietuvoje lankotės nuo ankstyvų, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, laikų. Iškart po to, kai sovietinė sistema sugriuvo. Čia, teatro festivalių metu, Lietuvos žiūrovai ne kartą turėjo progą pamatyti jūsų spektaklius. Bet, galima sakyti, jūs irgi buvote tam tikras stebėtojas, kuris kas kartą čia sugrįždamas matė, vertino ir susiformavo savo nuomonę apie mūsų šalį ir joje vykstančius pokyčius. Kokią Lietuvą savo akimis matote šiandien? 

    Nedalyvavau šios šalies kasdienybėje, bet nuo pat pirmų kartų pajutau ryšį su Lietuva ir jos žmonėmis. Kai pirmus kartus čia atvežiau savo spektaklius, buvo didžiulis pasisekimas. Mane maloniai nustebino, kaip publika mano spektaklius priėmė, kaip suprato ironiją, juoką, tam tikrus spektaklio motyvus. Prisimenu, tuomet pagalvojau: jei publika taip puikiai supranta mano spektaklius, koks artimas ryšys mus sieja!

    Aš nemėgstu didelių susibūrimų, todėl, kai atvykstu čia, į Lietuvą, man gera jausti erdvę. Gera, kai nėra didelių minių. Buvau neįtikimai nustebęs, kai kartu su Audroniumi Liuga automobiliu važiavome iš Vilniaus į Klaipėdą. Ilgas kelias, jokio miesto, tada pravažiuoji Kauną. Vėl ilgas kelias, aplinkui – vien laukai, taip nuvyksti iki pat Klaipėdos. Jausmas toks, tarsi būtum kokiame Teksase. Čia daug nepaliestos gamtos. Ir net žmonės kaip gamta: jie ramūs, o dirbdami labai susikoncentravę į tai, kas jiems yra sakoma. Jie moka tylėti ir klausytis. Bet žmonės čia atrodo uždari.

    Lietuvoje gyvena labai mažai žmonių, žinau, kad pastaruoju metu Lietuvos miestai ir miesteliai dar labiau ištuštėjo, daug žmonių iš šalies emigruoja. Tai labai liūdnas dalykas. Baisu girdėti, kad visa tauta taip sparčiai nyksta.

    Spektaklį, galima sakyti, pradėjote statyti nuo nulio. Bet pristatydamas būsimus darbus akcentavote, kad jums labai svarbus aktorių indėlis, jų improvizacijos. Ar aktorius gali nulemti jūsų statomo spektaklio kryptį?

    Tai yra labai organiškas kūrybinis kelias. Žinoma, aš, kaip režisierius, siūlau tam tikras temas. Pirmiausia aš su aktoriais kalbuosi apie aplinkybes. Po to jie turi kalbėtis vienas su kitu ir sukurti etiudą. Kadangi aktoriai neturi scenarijaus, jie improvizuoja. Bet tarp režisieriaus instrukcijos ir aktorių improvizacijos yra labai svarbu tai, kad aktoriai kažką kuria kartu, tarpusavyje, jie šnekasi, diskutuoja. Ir tai yra kur kas daugiau nei improvizacija: juk improvizacijoje dalykai gali įvykti visiškai atsitiktinai, bet, jei apie etiudą yra kalbama, galvojama, tai yra kur kas daugiau nei improvizacija. Taip aktoriai gali dalyvauti kuriant spektaklį, čia jie turi priimti sprendimus.

    Man labai svarbu, kad aktoriai patys kurtų etiudus. Galbūt juose mes kartu surasime ką nors tinkama spektakliui, galbūt ir ne, bet svarbiausia tai, kad aktoriai padeda statyti spektaklio konstrukciją. Man patinka, kai vyksta bendra kūryba. Toks darbo pobūdis aktorius įkvepia, jie į spektaklio kūrimą žiūri entuziastingai. Tai yra puikus būdas mums visiems kartu susikurti santykį su nauja medžiaga, spektakliu. Kai repetuojame, aktoriai gali jausti, kad jų pasiūlymai yra naudojami, jie atsispindi visoje spektaklio medžiagoje.

    Aktoriai žino, kad jie prisidėjo prie spektaklio, sukurdami konkretų etiudą ar vaidmenį. Taip pat jie turi teisę pasakyti, kad nenori spektaklyje naudoti kurio nors elemento, o galbūt nori šį tą pakeisti. Žinoma, taip dirbti kartu mes turime išmokti. Tie, kurie yra dirbę su manimi anksčiau, žino, kad mane gali sustabdyti ir pasakyti, kad su mano siūlymu nesutinka. O visi, su kuriais aš dirbu pirmą kartą, šito dar tik mokosi.

    Man nėra labai svarbu, ar pasiūlyta idėja buvo mano, ar ne, svarbiausia man – rezultatas, būtent tai, ką mes sukuriame. Neseniai repeticijų metu aktoriams pasakiau: „Dar nesuradau tinkamo spektaklio pavadinimo. Jei turite idėjų, pasiūlymų – sakykite.“ Mano karjeroje yra kelis kartus nutikę taip, kad pavadinimą surado aktoriai, o ne aš. Jei tai yra geresnė idėja, kodėl gi ne? Mes juk galime ją panaudoti. Man patinka, kai aktoriai dalijasi savo požiūriu, idėjomis su kitais, nebijo siūlyti. Tai yra tikras bendradarbiavimas.

    Ar taip ir būtų galima apibūdinti jūsų darbo metodą?

    Aš taip nesakyčiau, nes nežinau, kaip dirba kiti režisieriai. Kai buvau jaunas, daug dalykų išmokau iš įvairių Vengrijos teatro trupių. Jos taikė skirtingus metodus kurdamos spektaklius. Aš savo darbuose stengiuosi surinkti medžiagą, diskutuoti, keistis nuomonėmis ir kurti kartu. Be to, tai tik dalis mano darbo. Pavyzdžiui, kai statau operas, visos scenos būna labai apibrėžtos. Bet kai dirbu teatre, man patinka aktorius įtraukti į procesą. Juk mes visi esame labai skirtingi. Būtent dėl to pirma aš su aktoriais kalbuosi. Tam, kad galėtume pasidalyti skirtingomis nuomonėmis. Todėl esu atviras keisti tam tikras scenas ar dalis. Jei aš iš tiesų scenoje noriu parodyti tikrus žmones, atskleisti jų mąstymą, jausmus, privalau su aktoriais dirbti ir keistis nuomonėmis. Turiu juos įtraukti ir palikti teisę jiems patiems nuspręsti tam tikrus dalykus.

    O kokias temas jums svarbu šiame spektaklyje atskleisti?

    Šeimos temą, kurioje vienam kitą reikia suprasti. Šiame spektaklyje mes susiduriame su didele šeima. Taip pat svarbi kartų konflikto tema. Taip pat vyro ir moters pozicija šeimoje ir už jos ribų. Mes vis dar gyvename patriarchalinėje sistemoje, net ir Vakarų Europa. Nors ten ši tema yra aktualesnė, Vakarų visuomenė ją stengiasi išspręsti. Man tai yra labai svarbus klausimas. Kalbu ne tik apie tokio paties dydžio atlyginimus moterims ir vyrams ar tokias pačias darbo sąlygas (nes man tai atrodo akivaizdu ir savaime suprantama). Kalbu apie komunikaciją ir disbalansą, kai vyras visuomet yra viršuje, o moteris žemiau.

    Man nepatinka, kad visi svarbūs žmonės visuomet buvo vyrai. Vilniuje pamačiau didelį plakatą apie pirmą nepriklausomą parlamentą Lietuvoje dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Manau, tuo verta didžiuotis, bet nuotraukoje buvo dvidešimt ar trisdešimt vyrų. Mane tokie faktai gąsdina. Žinau istoriją, žinau, kad taip vyko visur. Bet man šis moters ir vyro netolygumas, sprendimų priėmimas pagal vieną lytį yra kraupus. Aš daug galvoju apie moterų ir vyrų praeitį. Keliu vis tą patį klausimą: „Kodėl?“

    Taip pat man yra labai įdomi visa partizaninė praeitis, žydų žudymas Antrojo pasaulinio karo metu… Tai yra siaubingi dalykai. Beveik visos žydų bendruomenės Vengrijoje buvo išgabentos į Vokietiją. Daugybė žmonių buvo nužudyta. Man atrodo siaubinga ir skaudu, kad mes apie tai negalime pakankamai kalbėti, kad šių temų vengiame.

    Vyresni žmonės sako, kad tai yra jų reikalas ir tik jie turi teisę apie tai kalbėti. Jaunesni žmonės stengiasi šių temų neliesti, vengti. Įdomu žvelgti net iš bet kurios šalies perspektyvos: kaip mes bandome apsivalyti nuo praeities. Tarsi bandome ją nuplauti arba patraukti į šoną. Mes statome nacionalinius herojus, nes mums jų reikia, Lietuvai – juo labiau. Nes mūsų nepriklausomybė prasidėjo nuo XX amžiaus – prieš kelis šimtmečius mes galėjome naudoti savo kalbą, turėjome didesnę galią. Todėl, žinoma, Lietuvai reikia herojų, gražių istorijų. Bet jauni žmonės negali kurti savo gyvenimo čia, jei jie negali prisiliesti prie praeities, jei jiems yra draudžiama ją atverti. Man įdomi būtent ta paslėpta praeitis.

    Svarbus autonomijos klausimas, kaip mes galime pasakyti „taip“ arba „ne“. Kova su tėvais, vaikais, darbdaviais ir t. t. Kaip mes galime būti nepriklausomi viduje. Masių visuomenė, tauta, šeima ir asmenybė, žmogaus individualumas…

    Kai kalbame apie meną, neišvengiamai kalbame ir apie jo formą. Jei aš nurodau, kad nenaudosime kostiumų, tai jau irgi yra tam tikra forma. Šis klausimas man yra svarbus nuo pat spektaklio kūrimo pradžios. Svarbu atrasti spektaklio kalbą, būdą.

    Kiek kiekvienas iš mūsų galime būti autonomiški šiais laikais? Su kokiomis problemomis, Jūsų manymu, susiduriame dabar, kovodami dėl savo asmeninės laisvės?

    Aš atvykau iš Vengrijos, kurios politikoje dabar vyrauja didžiulis nacionalizmas. Taip pat šovinistinis požiūris. Politikai oficialiai deklaruoja savo fašistines pažiūras. Jie nepagarbiai kalba apie tam tikras etnines grupes, pavyzdžiui, romus, arabus… Ir tai ne paprasti žmonės, kurie turi kokių nors rasistinių pažiūrų, tai oficialios paraiškos, oficialios politikų kalbos! Tai yra gėdinga ir baisu. Todėl kiekvienos dienos rasizmas man yra svarbus klausimas. Diskriminacija. Mes to nematome, galbūt net nepastebime. Tiesiogiai nenurodome, bet pabrėžame tautybes.

    Pavyzdžiui, „mes žinome, kokie tie lenkai ar kokie tie vokiečiai, ar rusai…“ Taigi tokiu būdu mes prarandame savo individualią autonomiją, kai, pavyzdžiui, man neužtenka būti asmenybe, o automatiškai yra priskiriami ir mano tautos bruožai: tarkime, aš esu vengras, ir man kas nors sako: „Aš žinau, koks tu, nes tu vengras. O vengrai yra tokie ir tokie...“

    Norisi paklausti: „Ar tikrai? Ką gi tu apie mane žinai, jei aš esu vengras? Tu juk manęs nepažįsti!“ Man toks tautybe paremtas žinojimas atrodo siaubingas. O juk su tokia diskriminacija, tokiomis situacijomis, kuriose sunku tiksliai įvardyti, užčiuopti rasizmą, susiduriame labai dažnai. Ir tai šiandienėje visuomenėje tapo labai madinga. Bet juk iš tiesų tai labai žeidžia ir skaudina. Prieš 300–400 metų žmonės vaikščiojo gatvėmis su kalavijais, ir daug kas priklausė nuo to, kur mes gyvenome. Bet juk dabar gyvename globalizacijos, interneto laikais, kai anglų kalba galime susikalbėti beveik visur. Mes galime rasti kokią tik norime informaciją, galime formuoti savo asmenybę visiškai nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje gyvename. Nes mes patys galime nuspręsti, pasirinkti, kas esame. Kai kurie žmonės savo tautybę stato į pačią pirmą vietą. Aš – ne, man tai nėra taip svarbu. Man nėra gėda būti vengru, bet šio fakto aš neišskiriu ir nesureikšminu. Juk yra kur kas svarbesnių klausimų, kuriuos sau turėtume kelti pirmiau nei mūsų tautybė.

    Repeticijų metu pažymėjote, kad kostiumai ir scenografija Jums nėra svarbūs dalykai. Pagalvojau, kad pastaruoju metu šiame teatre susiduriame su kontrastais. Prieš Jums atvykstant spektaklį statė danų menininkė Kirsten Dehlholm, kuriai svarbiausia yra spektaklio forma, vizualumas. Susidarė įspūdis, kad Jums – gana priešingai, kur kas svarbiau – aktorius ir mintis, kurią jis perteikia scenoje.

    Kai kalbame apie meną, neišvengiamai kalbame ir apie jo formą. Jei aš nurodau, kad nenaudosime kostiumų, tai jau irgi yra tam tikra forma. Šis klausimas man yra svarbus nuo pat spektaklio kūrimo pradžios. Svarbu atrasti spektaklio kalbą, būdą. Todėl man labai įdomu stebėti, kaip dirba Eimuntas Nekrošius: kaip jis naudoja laiką, asociacijas, įvaizdžius. Tai yra labai įdomi forma, kurią aš taip pat kartais spektakliuose naudoju.

    Mes kuriame daug scenų, kuriose dominuoja kalba, dialogai. Tad į kokią formą galime juos įvilkti? Kai sakau, kad mums nebūtina naudoti kostiumų, turiu omenyje, kad mums nebūtini kostiumai norint save išreikšti. Kiekvieno aktoriaus kasdieniai drabužiai tam puikiai tinka, ir vaidmuo, kurį kuria aktorius, gali funkcionuoti. Aktorių vaidmenis mes kuriame kas dieną per interviu, improvizacijas, taip pat ieškome tam tikros informacijos. Kuriamas vaidmuo nėra aktoriaus tapatybė ar atspindys. Bet galbūt mes galime panaudoti ką nors, kas konkrečiam aktoriui, kaip asmenybei, yra būdinga? Pavyzdžiui, gestus, tam tikras pažiūras, mintis, atsiminimus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, aktorių kasdieniai drabužiai puikiai tinka būti jų kostiumais scenoje. Kartu tai padeda suprasti, kad scenoje vaizduojamas personažas gali būti bet kuris iš mūsų. Taip lengviau atpažinti, lengviau priimti.

    Kirsten Dehlholm idėjai pritariu, nes didžiausias meno klausimas ir yra forma. Kartais kūrėjai gali sakyti, kad jie nenaudoja jokios formos. Tačiau jos neturėjimas irgi savaime jau yra forma. Be formos arba už formos ribų mes negalime egzistuoti. Kai aš įsivaizduoju, kokią istoriją noriu papasakoti scenoje, tai jau irgi yra forma. Pavyzdžiui, noriu papasakoti tam tikrą istoriją, parodydamas tik kai kuriuos segmentus. Tai jau pasakojimo forma. Forma yra ir kokiu būdu personažai vienas su kitu kalbasi, kokius poetinius įvaizdžius naudoja. Taip pat koks politinis ar socialinis kontekstas yra įpinamas į istoriją. Taigi keisčiausias dalykas, kalbant apie kostiumus, yra tas, kad mums jų nereikia, bet kartais jų reikia žiūrovui.

    Jei scenoje įvyksta kažkas labai efektyvaus, neįsivaizduoju, kaip galima pasirodymą iškart tęsti. Po stipraus efekto žiūrovai kurį laiką negali koncentruotis. Jie yra paveikti. Tokiu atveju po efektingos scenos reikėtų kokių penkių minučių pauzės.

    Bet ar tai jums yra svarbiausia statant spektaklį?

    Spektaklyje man yra svarbiausia sukurti tokią atmosferą, kad aktoriai būtų kiek įmanoma ramesni. Man patinka, kai aktoriai scenoje yra labai ramūs. Galbūt jie vaidina žmogžudystę ar kažkokius baisius įvykius, bet man labai svarbi vidinė aktorių ramybė, noriu, kad jie scenoje jaustųsi patogiai. Tai yra būdas, kaip aktoriai gali naudoti sceninį laiką. Jie turi pakankamai laiko priimti tam tikrus sprendimus ir jų neforsuoti.

    Nemėgstu tokių spektaklių, kuriuose aktoriai visą laiką bėgioja, kažkokiu būdu bando save išreikšti. Tada jie pasirodymą, galima sakyti, aptarnauja, bet jame iki galo nebūna, nes turi padaryti labai daug ekspresyvių veiksmų. Tada matau, kad tokiame spektaklyje aktoriai nepakankamai ramūs. Beje, viena iš pagalbų aktoriui nurimti yra būti su savo drabužiais. Man norisi koncentruotis ties svarbesniais klausimais, svarbesnėmis problemomis.

    Skirdamas laiko kostiumams (labai nemėgstu to periodo), pavyzdžiui, kokias 3–4 dienas, jaučiu, kaip tuo metu apleidžiu ir savotiškai prarandu aktorius. Tuomet juos reikia susigrąžinti, prisiminti, ką mes darėme, kūrėme, ką dar turime padaryti. O štai tokiu būdu, kai kostiumai nėra reikalingi, aš aktorių neprarandu, taip pat mes neprarandame laiko, skirto repeticijoms. Tai labai praktiška.

    „Ar yra nors vienas dalykas, kurio aktorius negali padaryti nedėvėdamas kostiumo?“ – klausiu aktorių. O jie man atsako, kad viską gali padaryti, įsivaizduoti, sukurti. Vadinasi, tai yra pakankama. Kartais žiūrovai tikisi kostiumų, spalvų, formos, nes jiems reikia daugiau ženklų, įrodymų, kad čia yra meno kūrinys.

    Neseniai mačiau spektaklį, kuris buvo kaip vaizduojamojo meno kūrinys. Ten sudėta daug kūrybos, vaizduotės. Tai buvo labai profesionalus, labai įspūdingas, efektyvus darbas. Bet aš taip nenoriu komunikuoti su žiūrovu. Nenoriu žiūrovo veikti efektais, įspūdingais garsais, emocijomis ar spalvomis. Man norisi tiesiog paprašyti žiūrovo atidžiai klausyti to, ką scenoje pasakoja aktorius. Kviečiu išgirsti jo istoriją ir ją sekti. Man labai svarbu, kad žiūrovas suprastų.

    Jei scenoje įvyksta kažkas labai efektyvaus, neįsivaizduoju, kaip galima pasirodymą iškart tęsti. Po stipraus efekto žiūrovai kurį laiką negali koncentruotis. Jie yra paveikti. Tokiu atveju po efektingos scenos reikėtų kokių penkių minučių pauzės. Tik taip žiūrovą galima sugrąžinti atgal į spektaklį. Aš noriu, kad jis pamatytų ir išgirstų pačią istoriją ir savo galvoje kažką apsvarstytų, kažką išsineštų. Man svarbu su žiūrovu užmegzti intelektualų ryšį, o tokia forma man padeda tai padaryti.



  • Eksperimentinio kino kūrėjas: „Intuicija yra ne tik filmo, bet ir mano gyvenimo variklis“
    Kadras iš rež. Gilles'io Vuillard'o filmo „Žvilgsnio odisėja“.

    6 mėnesiai, 4 kelionės, 4 skirtingi žemynai. 

    Autoriaus žvilgsnis krypsta į Kulusuką (rytinėje Grenlandijoje), kur gyvena paskutiniai lokių medžiotojai, Maską (Tenerifės šiaurės vakaruose), kur susipažįsta su paskutiniais ūkininkais, savitai užsiimančiais žemdirbyste kalnų terasose, Transilvaniją (Rumunijoje), kur romai ūkio darbams vis dar kinko arklius. Galiausiai nukeliauja ir į Gruziją, į atokiausią ir aukščiausiai Kaukazo kalnuose įsikūrusį belaikį Ušgulio kaimą.

    „Svarbu nukeliauti į vietą ir pagyventi ten kaip vietiniai, kuo ilgiau – tuo geriau. Subjektas visada ateina pats, net jei jis visąlaik susijęs su tradiciniu gyvenimo būdu, kuriam kelia grėsmę pasaulio vartotojiškumas“, – apie filmo „Žvilgsnio odisėja“ kūrybos procesą pasakoja Gilles'is VUILLARD'AS.

    Artėjant filmo premjerai, įvyksiančiai „Skalvijos“ kino centre vasario 24 d., autorius pasakoja apie filmo kūrimą, kūrybą ir būsimus projektus.

    Kadras iš rež. Gilles'io Vuillard'o filmo „Žvilgsnio odisėja“.

    Filmavote gan atokiose vietose, į kurias patekti nėra taip lengva. Kaip pasirinkote šias vietas? 

    Būtent taip ir rinkausi vietas, kad būtų sunku nusigauti. Vietas, į kurias beveik niekas išvis nekeliauja arba nekeliauja tuo metų laiku. Stengiausi, kad ten būtų tuščia. Ir iš tiesų kai kuriose vietose taip ir buvo – Grenlandijoje, Kulusuke. Čia buvau tik aš, mano kamera, aišku, keletas vietinių ir dar baltoji meška, kuri bandė mane suvalgyti (juokiasi). 

    Kaip į Jus reagavo vietiniai?

    Šis filmas antropologiškas, filmavau žmones tokius, kokie jie yra, be jokių indikacijų. Antropologas ir kino kūrėjas Jeanas Rouchas neapsimetinėdavo. Kartą jį vienas kolega perspėjo, kad matosi mikrofonas, o J. Rouchas atsakė: „Negi manai, kad žmonės nesupranta, jog yra mikrofonas ir kamera?“

    Filmuodamas aš tiesiog prieidavau prie žmonių ir paklausdavau, ar galiu juos nufilmuoti. Žinai, kaip jie sureaguodavo? Atsistodavo taip, tarsi aš daryčiau nuotrauką. Tai stipru. Šiek tiek primena mėgėjiškus ar šeimyninius filmus. Tik pastaruosiuose žmonės prieš kameras jaučiasi nelabai patogiai, nes nežino, kaip reaguoti. Manajame filme yra šiek tiek kitaip. Žmonės tiesiog stovi, bet jų žvilgsnis kažką sako. Jie dažniausiai žiūri į kamerą, kai kurie kalba, ir tu tiesiog būni su žmonėmis, kurių nepažįsti, o jie gali elgtis laisvai ir daryti tai, ką nori. 

    Filmus kuriate naudodamas kino juostą. Kodėl renkatės būtent ją?

    Kai nusprendžiau kurti filmus, iš tikrųjų norėjau kurti kiną. Ne tik paspausti mygtuką kaip telefone. Aš netikiu video kaip medija, tinkančia kurti filmus. Nesuprantu, kodėl žmonės tai vadina filmais. Tai tikrai ne tas pats darbas ir ne tos pačios pastangos. Filmuodamas kino juosta negali dešimt kartų perfilmuoti, kiekvienas kadras svarbus. 

    Man kino juosta tam tikru požiūriu yra gyva. Video man atrodo plokščias. Jeigu kas nors filmuoja naudodamas skaitmeninį įrenginį, man sunku įsivaizduoti, kad tai daro kažkoks žmogus, atrodo, kad mašina padarė visą darbą. Tarsi nėra asmeninio santykio. 

    Kiek žmonių dirbo prie filmo kūrimo?

    Tik aš vienas. Tiesa, kartais šiek tiek padėdavo draugai. Pats kūriau ir muziką. 

    Kadras iš rež. Gilles'io Vuillard'o filmo „Žvilgsnio odisėja“.

    Man labiau patinka juos vadinti poetiniais filmais. Manau, kad ten, kur yra pinigai, nėra kūrybos laisvės.

    Pastebėjau, kad šiame filme jos beveik nėra, tik kai kuriuose epizoduose ją galima išgirsti. Kodėl taip nusprendėte? 

    Norėjau būti visiškai laisvas ir improvizuoti. Viskas yra improvizacija. Daug dirbau prie montažo ir jį suskirsčiau į tam tikrus etapus. Visuomet, kai sugrįždavau iš kelionės, imdavau montuoti tai, ką užfiksuodavau. Kartais šiose dalyse būdavo muzika, kartais – ne. Žinoma, buvo pagundos sukurti muziką visam filmui, o tai palengvintų jo žiūrėjimą. Bet aš ne to norėjau. Norėjosi sukurti tai, kas, mano nuomone, tinkama šiai temai. Ir kartais tai reikalavo muzikos. Pavyzdžiui, kai kur išgirsite besikartojančias natas, grojamas pianinu, sukuriančias jausmą, tarsi ko nors lauktume. Muzika sukonstruota labai intuityviai. Iš tikrųjų būtent intuicija yra ne tik filmo, bet ir mano gyvenimo variklis.

    Kokia yra pagrindinė žinutė, kurią norite perduoti šiuo filmu? 

    Norėjau parodyti žmones, kurie nėra labai matomi: romus, inuitus, piemenis ir kt. Tai yra sociologinis, antropologinis ir netgi politinis žvilgsnis. Bet nenoriu, kad žmonės manytų, jog primetu savo požiūrį. Manau, žmonės patys supras, apie ką šis filmas.

    Jūs kuriate eksperimentinius filmus. Kodėl būtent tokia kino raiška?

    Man labiau patinka juos vadinti poetiniais filmais. Manau, kad ten, kur yra pinigai, nėra kūrybos laisvės. Į filmų kūrimą įtraukiama daug žmonių, tarp kurių yra įtakingų žmonių, prodiuserių, kurie turi didelę sprendžiamąją galią kuriant filmą. Bet ką jie išmano apie patį kūrimą? 

    Filmo pradžioje yra tekstas apie rupūžę ir drugelį, kurie yra sulyginami su prodiuseriu ir menininku. Menininkas naudojasi rupūže tam, kad pasiektų savo tikslą. Mano nuomone, jeigu to gali išvengti, geriau rupūžės nenaudoti išvis. 

    Ši problema vyrauja ne tik kine, bet ir kitose kūrybos srityse. Kūrybos procesui daro įtaką finansinis aspektas, tam, kad kūrinys taptų matomas. Aš visiškai to nemėgstu, esu visiškas anarchistas šiuo klausimu. Niekas nepasakys, kaip turėčiau kurti savo filmą ar savo gyvenimą. Nebent draugai, bet ne tie, kurie nori mane papirkti.

    Esate ne tik filmų kūrėjas, bet ir menininkas, poetas.

    Aš nemėgstu, kai mane vadina menininku. Problema yra kategorijos, kurios tave tarsi įspraudžia į mažą dėžutę. 

    Poeziją rašau nuo vaikystės. Aš užaugau vienui vienas miške. Ieškojau kontakto su medžiais, miegojau vienas kalnuose dar būdamas dešimties. Žinoma, bijojau, bet elgiausi taip, tarsi nebijočiau. Tikriausiai gyvenime ieškau to, kas nustebintų tarsi būnant miške. Markus Lüpertzas yra sakęs: „Tapymas yra tai, ką daro vaikas dainuodamas vakaro miške, norėdamas išvaryti mirtį.“

    Kadras iš rež. Gilles'io Vuillard'o filmo „Žvilgsnio odisėja“.

    Galbūt galėtumėte įvardyti kūrėją, kuris turėjo įtakos Jūsų darbams? 

    Mes visi tarsi mėnulis, sugeriantis visų įtakas, todėl labai sunku įvardyti konkretų žmogų. Tai ne natūralus pasirinkimas. Žinoma, man patinka daug kūrinių. Kine galbūt paminėčiau Staną Brakhage ir jo filmą „Stellar“ (1993). Jis yra dviejų minučių, gal netgi trumpesnis, nutapytas. Jame jūs tarsi keliaujate kosmose. Nežinau, kodėl Holivudas, siekdamas pavaizduoti kosmosą, išleidžia milijonus specialiesiems efektams tam, kad galiausiai sukurtų šūdą?

    Galbūt žinote Joną Meką ir jo kūrybą? Ar ją galėtumėte sulyginti su savąja?

    Taip, gerai žinau jo darbus ir esu keletą kartų su juo susitikęs. J. Mekas kuria filmus įtraukdamas savo aplinką. J. Mekui labai būdingas išskirtinis kameros valdymas. Nors atrodo visiškai netechniškai, tačiau jis žino, kaip tai daryti, ir yra sukūręs specialią techniką. Mano kadrai statiški, mažiau juntamos vibracijos, taip pat šis mano filmas nėra susijęs su mano kasdienybe. Mano kūryba yra artimesnė Jeanui Rouchui.

    Minėjote, kad kuriate naują filmą. Ar galėtumėte trumpai apie jį papasakoti?

    Taip, tačiau jis dar neturi pavadinimo. Prašėte trumpai, tai štai.

    Kadras iš rež. Gilles'io Vuillard'o filmo „Žvilgsnio odisėja“.


  • Pasirodė „Tarp pilkų debesų“ plakatas – jį galima gauti dovanų Knygų mugėje
    Filmo „Tarp pilkų debesų“ plakatas.

    Pagal Rūtos Šepetys bestselerį kuriamo filmo „Tarp pilkų debesų“ gerbėjai jau turi į ką paganyti akis. Pasirodė pirmasis filmo plakatas, kurį labiausiai laukiantys premjeros gali šį savaitgalį gauti dovanų Vilniaus knygų mugėje.

    Filmo plakate – pagrindinė knygos ir filmo herojė Lina Vilkas. Jaunos merginos svajonės studijuoti dailę, atostogauti prie jūros ir patirti pasimatymą su patinkančiu vaikinu nutraukiamos Stalino režimo įsakymu vykdytos deportacijų bangos. Lina kartu su šeima ištremiama į Sibirą. 

    „1941-ųjų vasarą planavau praleisti prie jūros“, – didžiulės aktorės Bel Powley, vaidinančios Liną, akys įsminga į žiūrovus „Tarp pilkų debesų“ plakate. Lina įkūnija sudužusias tūkstančių žmonių, paliestų trėmimų, viltis.

    Kovo 22–25 d. vykstančioje Vilniaus knygų mugėje šį plakatą dovanų gaus visi, perkantys Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“ leidyklos „Alma littera“ stende. 

    Lietuvių kilmės amerikietė rašytoja Rūta Šepetys „Tarp pilkų debesų“ išleido 2011-aisiais. Knyga yra tapusi „The New York Times“ bestseleriu, išleista daugiau kaip 50 šalių, visame pasaulyje jos parduota per milijoną kopijų. 2018 m. spalio 12 d. Lietuvos kino teatruose pasirodys pagal šį romaną kurtas filmas „Tarp pilkų debesų“. 

    „Tarp pilkų debesų“ kuria tarptautinė Lietuvos, JAV ir Didžiosios Britanijos prodiuserių komanda. Filmo režisierius – Los Andžele gimęs ir užaugęs Marius Markevičius, žinomas filmo „Kita svajonių komanda“ režisierius. Filme vaidina užsienio ir lietuvių aktoriai: Bel Powley („Paauglės dienoraštis“), Lisa Loven Kongsli („Force Majeure“, „Nuostabioji moteris“), Sophie Cookson ( „Kingsman“), iš „Vikingų“ serialo pažįstamas Peteris Franzénas, geriausiu JAV serialu „Auksiniuose gaubliuose“ pripažinto „Mr. Robot“ aktorius Martinas Wallströmas, Aistė Diržiūtė, Gabija Jaraminaitė, Darius Meškauskas, Ramūnas Cicėnas ir kiti.

    Filmo kompozitorius – „Oskarui“ nominuotas Volkeris Bertelmannas-Hauschka, filmą montavo „Oskaro“ nominantė, australė Veronika Jenet. 

    „Tarp pilkų debesų“ feisbuko paskyra.



  • Kas naujo palaimintojo Teofiliaus fonde?
    TM fondo logotipas.

    2017 m. rudens pabaigoje Lietuvoje buvo įkurtas ir registruotas „Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondas“ (TM fondas). Fondo steigėjai – kultūros, visuomenės, žiniasklaidos atstovai, trys T. Matulionio giminaičiai. TM fondo tikslas – nešti ir viešinti vyskupo-kankinio T. Matulionio (1873–1962) vardą ir įdėjas, jas jungti su dabartinio popiežiaus Pranciškaus mokymu: Bažnyčios gyvenime nebijoti jokių kylančių klausimų, kviesti atsisakyti klerikalinio bendravimo, rūpintis autentiškais bažnytinio ir liturginio meno pavidalais, įsteigti modernų palaimintojo vyskupo T. Matulionio muziejų, išleisti jo dramatišką ir šventą gyvenimą liudijantį archyvinių nuotraukų fotoalbumą ir giminaičių išsaugotus vyskupo laiškus iš sovietinių kalėjimų, tremčių.

    Vilniaus bernardinų bažnyčioje (Šv. Mykolo koplyčioje) tęsiasi palaimintojo Teofiliaus fotoportretų paroda.

    2018 m. vasario 11 d. LRT dokumentinių „Legendų“ kūrėjai – Aistė Stonytė, Audrius Stonys (TM fondo narys) ir jų tėvas Česlovas Stonys – sukūrė laidą „Palaimintasis Teofilius Matulionis“, kuri per kelias savaites pasiekė kultūros laidų interneto žiūrimumo rekordus ir viršijo 15 tūkst. peržiūrų. Š. m. vasario vidury į TM fondo veiklą įsijungė jo atstovas Romoje – Vatikano radijo žurnalistas Saulius Augustinas Kubilius.

    Vasario 22 d. žinomas dizaineris Vladas Lašas pristatė sukurtą TM fondo logotipą.

    Naujojo logotipo semantika tokia: vyskupo violeto spalvos siauras kryžius sudaro tarsi langą, kurio dvi ertmės užpildytos palaimintojo monograma, o dvi – tuščios, lyg kviečiančios mąstyti, lyg kalbinančios žmogų būti drąsų ir vertą užpildyti tuščiąsias raidžių vietas.

    Palaimintojo raidės T ir M turi savo atskirą ir iškalbingą simboliką: T yra ne tik Teofiliaus – (gr.) Dievo mylimojo – pirmoji raidė, kurią Romos imperatoriai išdegindavo pasmerktiesiems nukryžiuoti. T (Thau) yra ir Šv. Pranciškaus ženklas, parašas, lyg šio neturtėlio logotipas. M yra ne tik paties vyskupo T. Matulionio ant kalinio švarko pamušalo siuvinėta savo vardo raidė, bet ir jo mylėtos Mergelės ir Motinos Marijos ženklas.

    Pagal logotipo kompozicinę psichologiją, įstrižainis formų kilimas iš apatinio kairiojo kampo į viršutinį dešinį kampą yra pozityvo, pergalės, dramatinės kulminacijos kryptis.



  • Mirė knygų dailininkė, iliustracijų vaikams klasikė Taida Balčiūnienė
    Dailininkė Taida Balčiūnienė (1925–2018).

    Vasario 22-osios vakarą mirė Taida Balčiūnienė – knygų dailininkė, iliustracijų vaikams klasikė. Jos kūrybą nuo vaikystės yra pažinusios ir pamilusios kelios skaitytojų kartos.

    Dailininkė gimė 1925 m. lapkričio 3 d. Kaune, gydytojo Petro Musteikio ir Irenos Gintilaitės šeimoje. Baigė Kauno „Aušros“ mergačių gimnaziją, karo metais pradėjo architektūros studijas, 1945–1951 m. studijavo architektūrą ir taikomąją grafiką Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1950–1959 m. dirbo architekte inžiniere „Žemprojekte“, nuo 1957 m. dailininke Valstybinėje pedagoginės literatūros leidykloje Kaune, nuo 1961 m. – Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje Vilniuje. Nuo 1961 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 

    Iš architektūros pasukusi į mieliausią savo širdžiai veiklą – knygų iliustravimą, augindama devynių vaikų šeimą, Taida Balčiūnienė sukūrė daugiau nei penkias dešimtis knygų vaikams ir vadovėlių. Kai kurios jos iliustruotos knygos vaikams yra sulaukusios net keliolikos pakartotinių leidimų ir tapusios lietuvių vaikų literatūros klasika. Tarp jų – Kazio Jakubėno eilėraščių knyga-abėcėlė „ABC“, lietuvių liaudies dainelių knygos „Ganau ganau aveles“, „Bėgs pelytė vandenėlio“, vaikų žaidinimų knygelė „Bitė ritė baltaragė“, pianisto pradžiamokslis „Jaunasis pianistas“. Taip pat sukūrė ekslibrisų linoraižinio ir oforto technika, atvirukų serijų, plakatų, mokymo priemonių neįgaliesiems, diafilmų, iliustracijų žurnalui vaikams „Genys“. Dalyvavo ekslibrių parodoje Vilniuje (1968), plakatų parodoje Paryžiuje (1978). Kūrybos ekspozicijos surengtos Tarptautinėje Bolonijos knygų mugėje (2011), Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėjė (2014), Užupio galeroje (2015). T. Balčiūnienės iliustruotos knygos išleistos prancūzų, anglų, rusų, hindi, urdu ir kitomis kalbomis.

    Atsisveikinti su velione galima:

    Vasario 24 d., šeštadienį, Vilniaus šv. Jono krikštytojo ir šv. Jono apaštalo evangelisto bažnyčioje (Šv. Jono g. 12, Vilniuje). 12–20 val. – atsisveikinimas koplyčioje. 16 val. – šv. Mišios. 

    Vasario 25 d., sekmadienį, 10–12.30 val. – atsisveikinimas koplyčioje. 12.30 val. – urnos išnešimas. Laidojimas Antakalnio kapinėse (Karių kapų g. 11, Vilnius).



  • G. Grušaitė: mokykla išmoko bijoti lietuvių literatūros
    Rašytoja Gabija Grušaitė. Justės Urbanavičiūtės nuotr.

    Šių metų Jurgos Ivanauskaitės premijos laureatė, romano „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ autorė Gabija Grušaitė stebisi, kad J. Ivanauskaitės nėra mokyklų literatūros programose, o jų sudarymą lygina su šešiolikmečių prievartiniu maitinimu kraujiniais vėdarais.

    „Jau dešimtus metus teikiama Jurgos Ivanauskaitės premija už laisvą ir drąsią kūrybą, visi tuo džiaugiasi, o pačios J. Ivanauskaitės, nors ji yra viena svarbiausių 20 a. Lietuvos rašytojų, neturime drąsos įtraukti į mokyklinę literatūros programą. Jei jos nėra, tai kyla klausimas, kokiais principais apskritai vertinama literatūra?“ – sako G. Grušaitė.

    Lukiškių aikštės istorija jai yra simbolis, apibūdinantis daugelį sričių, neišskiriant literatūros, o labiausiai – jos dėstymo mokykloje. Žvilgsnis nukreiptas tik į praeitį, kuri tik idealizuojama.

    „Atrenkami autoriai, kurie nebūtinai yra geriausi, bet ideologiškai parankiausi. Tai tokia Vyčio literatūra“, – sako G. Grušaitė.

    Rašytoja netyčia aptiko Danijos mokytojų asociacijos išleistą literatūros vadovėlį gimnazistams, pavadintą „Fuck normoms“ (orig. „Fuck normen“), kuriame kalbama apie normalumo, rasės, vyriškumo ir moteriškumo, negalios sampratas. Tuo metu Lietuvoje literatūros mokymo darbotvarkėje bijoma toliau nei per žingsnį nutolti nuo pasakojimo apie tautinę tapatybę.

    G. Grušaitė pasakoja nutikimą, kai susitiko jos draugas – homoseksualus juodaodis pabėgėlis iš Sudano – ir jos bičiuliai iš Lietuvos: „Jis pabendravo su lietuviais, manančiais, kad rasizmas nėra problema Europoje, pasižiūrėjo į mane ir sako: Gabija, neįsivaizduoju, ko jūsų mokyklose moko, bet kažko ne apie šį pasaulį.“

    Leidyklos „Lapas“ išleistą jos romaną, pelniusį J. Ivanauskaitės premiją ir įtrauktą į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybingiausių metų knygų dvyliktuką, kai kurie kritikai vadino neaktualiu ir nelietuvišku.

    Pagrindinis veikėjas Stasys Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per instagramo filtrus. Po fotogeniškais kasdienybės paviršiais tūno nerimas ir klausimas, ką daryti su savo gyvenimu. Stasys stereotipiškai išvyksta į Pietryčių Aziją, kur braido po žmogiškų santykių, viskio ir sarkazmo upes ir jų paviršiuje bando ieškoti gyvenimo gelmės.

    „Daugelis G. Grušaitę lygina su Antanu Škėma, kuris parodė savo kartos egzistencinį nerimą. Man jų bendrumas labiausiai yra tai, kad abu rašė ne lietuvių literatūros, o pasaulio literatūros kontekste“, – sako romaną publikavusios leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė.

    G. Grušaitė jokiu būdu nereikalauja išmesti lietuvių klasikų į istorijos šiukšlyną. „Viskas gerai ir su nacionalinę tapatybę formuojančiais kūriniais, bet gal kaip atsvara galėtų atsirasti ir Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, J. Ivanauskaitės „Pakalnučių metai“ ir Undinės Radzevičiūtės „Baden Badeno nebus“, – svarsto ji.

    Be to, pasak rašytojos, klasikinių tekstų interpretacija tvirtai įrėminta ir nepaliekama galimybės gyvam santykiui. „Žemaitė man labai patinka, nes ji pirmoji feministė Lietuvoje. Jos tekstuose nostalgijos kaimui ar lietuviškumui nėra. Ji rašo apie smurtą prieš moteris, bet vadovėlyje ji – patriotinė rašytoja apie kaimo gyvenimą, – sako G. Grušaitė. – Viskas būtų gerai, jei interpretuojant autorius būtų leidžiama rašyti tai, ką supranti ir jauti skaitydamas kūrinį. Bet laikydamas egzaminą mokinys turi dėstyti dalykus, kurių iš jo tikimasi. Tai palaužia žmogaus vidinį balsą. Šešiolikmečiai muštruojami kalbėti tai, ko negalvoja ir nejaučia. Po to nuo tų skirgailų reikia ilgai gydytis traumas ir lietuvių literatūros jie bijo kaip kraujinių vėdarų.“

    G. Grušaitė neseniai grįžo į Lietuvą po šešerių metų Malaizijoje ir parsivežė iš ten savo augintinius – šunis Grožį ir Hazelnut. Ji grižo ir prie lietuviškos klasikos, kuriai buvo abejinga nuo mokyklos laikų, skaitymo.

    Leidykla „Lapas“ Vilniaus knygų mugėje vasario 24 d. (šeštadienį) 13 val. 5.2 salėje kviečia į diskusiją „Apie kokį mane pasakoja Stasys Šaltoka?“, kurioje dalyvaus G. Grušaitė, architektas Andrius Rapolas ir dainininkė, skaitmeninės rinkodaros specialistė Dovilė Filimanavičiūtė.



  • Ukrainos emigrantai atranda kitokią Lietuvą

    8e5f0c4c32050c5608bf239b40016ba4ff1da5ac

    Oficialiai Lietuva remia Ukrainą. Skatina integraciją į Vakarus. Yra aktyvi šios valstybės advokatė. Alkstanti darbo rinka laukia ukrainiečių net labiau nei kitų šalių darbo imigrantų. O ką jie randa patikėję, kad mūsų šalyje įstatymas visiems vienodas, jeigu dirbi, tai ir uždirbi, kad žmonės nerūšiuojami pagal tautybes, o vergovė seniai pamiršta?

    Randa skirtingai. Kai kam pasiseka. Bet ne visiems. Daugybė išnaudojami, yra požymių, jog dalis tampa prekybos žmonėmis aukomis.

    Įdomu tai, jog blogos žinios apie apgautus žmones ukrainiečių tarsi nepasiekia. O jeigu ir pasiekia, nugali tikėjimas, jog tai ne visai tiesa, nes Lietuvoje taip būti negali.

    40-metis vairuotojas Bohdanas iš Kijevo gal rytoj, gal poryt taps dar vienu Lietuvos imigrantu. Nusprendė keisti gyvenimą pernai įsigaliojus beviziam režimui tarp Europos Sąjungos ir Ukrainos.

    Ta proga šios valstybės prezidentas Petro Porošenka sakė, jog bevizis režimas yra galutinis Ukrainos išėjimas iš Rusijos imperijos ir grįžimas į Europos šeimą. Daug ukrainiečių tuomet nutarė nedelsti ir sugrįžti tuojau pat, po vieną, o Lietuva tapo viena geidžiamiausių krypčių.

    Vairuotojas Bohdanas taip pat neabejoja, jog Lietuva yra geriausia vieta emigruoti. Ji arti. Galima susikalbėti rusiškai. Bet ne tai yra svarbiausia.

    Šis ukrainietis, kaip ir dauguma kitų tiksliai žino, jog lietuviai mėgsta, gal net myli ukrainiečius, todėl tiki, jog čia jie bus lyg namie arba – pas draugus.

    Jam neteko girdėti apie Vladimirą iš Poltavos, kuris jau žino, kad lietuviai verslininkai gali būti net suktesni už savus ir dabar bando atgauti uždirbtus pinigus per teismus. Šis atvejis išskirtinis – imigrantai nedrįsta arba nesugeba bylinėtis, arba neturi tam pinigų. Supratę, kad įkliuvo, sprunka atgal namo arba toliau, į Lenkiją.

    To dar nepatyrusiam Bohdanui Lietuva – daug pasiekusi Europos Sąjungos valstybė, kuri moko jo šalį, kaip reikia kovoti su korupcija, su vagimis ir biurokratais. Todėl čia tikrai gausi, ką uždirbęs.

    Jis kažkur skaitė, kad ukrainiečiams lietuviai moka mažiau. Bet kas gi čia tokio – kai pamatys, jog netingi ir darbo valandų neskaičiuoji, mokės kaip visiems. Ir jokios neteisybės tame nemato.

    Jis dar nežino, kad gali tekti pačiam mokėti už vilkiko remontą, už degalus, atiduoti dalį pinigų į juodąją kasą. Nieko negirdėjo apie tautiečius, kurie dirba gerą vardą turinčiai santechnikos įmonei, tačiau į darbą Vilniuje eina pėsčiomis kasdien po dvi valandas, graužia ukrainietišką atsivežtą dešrą ir miega palaikiame bendrabutyje ant grindų, nes darbdavys mokės tik už galutinį rezultatą, gal po mėnesio, o gal dar vėliau, o gal nemokės, nes ukrainiečiai dar nemoka apsiginti ir ne visada supranta, ar dirba legaliai.

    Tačiau būsimieji mūsų imigrantai girdėjo apie Lietuvos ir Ukrainos sutartį, kuri turėtų juos apsaugoti. Be to, Lietuvoje yra Dalia Grybauskaitė, prezidentė, kuri pastatė į vietą net Vladimirą Putiną, tai tokioje šalyje tvarka tikrai yra.

    Užpernai į mūsų šalį dirbti atvyko apie 10 tūkstančių ukrainiečių, pernai dvigubai daugiau – apie 20 tūkstančių. Šįmet skaičiai bus dar didesni. Šios valstybės žmonės sudaro didžiąją dalį darbo imigrantų. Ne visų jų patirtis yra nuvilianti. Tačiau informacija apie užsieniečių išnaudojimą skverbiasi vis sparčiau.

    Valstybinė darbo inspekcija per metus sučiumpa iki šimto nelegaliai dirbančių užsieniečių, bet ir jai, ir visiems kitiems akivaizdu – neprastas nelegalaus darbo tradicijas turinti Lietuva tokiu būdu priglaudžia gerokai daugiau.

    Galima sakyti – patys kalti, nelegaliai dirbdamas rizikuoji tapti vergu, kurio niekas neapgins. Emigruodamas su oficialia sutartimi taip pat rizikuoji, nes svetur visada yra sunkiau gintis. Tame tiesos yra. Tačiau tai nekeičia fakto – demonstruodama paramą Ukrainai ir tuo pačiu metu engdama čia atvykusius ir taip pigius jos darbininkus, Lietuva atrodo dviveidė.

    Kai svetimu skurdu naudojasi privatūs sukčiai, galima paklausti: o ką veikia valstybiniai prižiūrėtojai?

    Bet kai patyčių čempionu tampa valstybinė įstaiga, paklausti nebėra ko. Migracijos departamentas perspjovė visus privačius cinikus kartu sudėjus.

    Sustatyti žmones į eilę naktį, priversti juos muštis dėl teisės atnešti dokumentą – tai jau primena gyvenimo ypatumus Donbaso pafrontėje.

    Tai, kad departamente dirbantys žmonės ramiai visa tai stebi ir nieko nedaro, nesugalvoja dirbti ilgiau, neprisimena, kad Lietuva pirmauja pagal interneto greitį ir turi elektroninę valdžią, tai jau verčia abejoti, kurios valstybės biurokratijai reformų reikia labiau.

    Ramunės Sotvarės-Šemetienės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.