Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • „Vienos miško pasakos“ – režisierės Y. Ross ir dramaturgo M. Nastaravičiaus bendras darbas Jaunimo teatre
    Režisierė Yana Ross. Lauros Vansevičienės nuotrauka

    Pagrindinė šio sezono Jaunimo teatro premjera – režisierės Yanos Ross pastatymas pagal austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjesę „Vienos miško pasakos“. Ši Europos teatruose populiari pjesė (ją statė šiuolaikinio teatro meistrai Christophas Marthaleris, Michaelis Thalheimeris), pagal kurią sukurta opera ir filmas, Lietuvoje beveik nežinoma. 

    Ö. von Horváthas „Vienos miško pasakas“ parašė 1931-aisiais ir pjesėje pavaizdavo fašizmo užuomazgas vokiečių ir austrų sąmonėje. Jos paruošė Hitlerio atėjimą į valdžią 1933-iaisiais ir nulėmė, kad fašistinė Vokietija be jokio pasipriešinimo okupavo Austriją 1939-aisiais. Ö. von Horváthas buvo vienas pirmųjų prieškario intelektualų, parodęs, kad fašizmas nėra tik jėga primesta ideologija – jis gimsta vidurinės klasės sąmonėje, valdomoje vertelgiškų tikslų ir primityvaus nacionalizmo. Ö. von Horváthas labai rizikavo, kandžiai pašiepdamas užgimstančios nacių ideologijos žiedus. „Vienos miško pasakų“ motto: „Niekas taip neperteikia begalybės kaip kvailybė.“ Pats būdamas mažumos dalis, Ö. von Horváthas sugebėjo demaskuoti daugumą, jungdamas aštrią satyrą ir liaudiškos dramos žanrą. Jo tekstai liejasi kaip to paties pavadinimo garsusis Strausso valsas, bet tariamas lengvumas atveria tikrąjį siaubą... 

    Pirmą kartą Jaunimo teatre dirbanti režisierė Yana Ross kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi „Vienos miško pasakas“ perskaitys savaip: „Mes kuriame adaptaciją, bet esminės pjesės temos – nacionalizmas, kultūrinės tradicijos, veidmainystė – išlieka spektaklio ašimi. Spektaklio žanras – tragikomedija. Spektaklis provokuos juoką, tačiau tam tikru metu juokas gali priversti pasijusti labai nepatogiai...“

    M. Nastaravičius taip nusakė būsimo spektaklio kryptį: Mes šiek tiek keičiame siužetą, veikėjus, iš 1931 metų keliamės į 2019-uosius, iš Vienos keliamės į Vilnių, iš austriško nacionalizmo – į lietuvišką nacionalizmą, iš austrų ir vokiečių santykių – į lietuvių ir rusų santykius, bet kūrinio esmė vis tiek išlieka susijusi su tomis problemomis ir temomis, kurias savo dramaturgijoje įvardina Ö. von Horváthas.“ 

    Ö. von Horvátho pjesėje pagrindinė veikėja – jauna mergina Mariana. Ji įsimyli ir siekia ištekėti, bet patiria nesėkmę po nesėkmės.

    „Mariana (mūsų spektaklyje ji bus Marytė) yra tas žmogus, kuris provokuoja visuomenės reakciją, tačiau jos, kaip pagrindinės veikėjos, neišskirčiau. Spektaklio kryptį man visada diktuoja pats pjesės pavadinimas, kuris vokiškai skamba taip: Geschichten aus dem Wiener Wald. Vokiečių kalba žodis „pasakos“ turi platesnę reikšmę, tai yra istorijos pagrindu sukurtos netikros istorijos, legendos, mitai, ir tos pačios pasakos... Pačiame žodyje randu pliuralizmo užuominą, tad turime suprasti, kad tai nėra vieno žmogaus istorija. Tai – epizodai, paveikslai iš žmonių gyvenimo, todėl ir veikėjai veikia kartu, šis pasakojimas yra apie bendruomenę“, – sakė režisierė Y. Ross.

    Anot M. Nastaravičiaus, spektaklio „Vienos miško pasakos“ kūrėjai stengiasi parodyti, kokie yra tos bendruomenės veikimo modeliai ir kaip per juos atsiskleidžia tam tikros visos visuomenės įtampos: „Šis spektaklis yra ir pastanga dar kartą perskaityti tas mūsų pačių vieni kitiems sekamas pasakas tiesiogine ir perkeltine prasme. Pasakas galime suvokti kaip tam tikrą kultūrinį, istorinį palikimą, tai, ką randame knygose, liaudies pasakojimuose... Bet kita pasakų reikšmė galėtų atsiremti į raginimą vienas kitam: „Nesek man pasakų!“ Kitaip tariant – nemeluok! Būk su manimi nuoširdus! Veidmainystė ir negebėjimas, nenorėjimas būti atviram vienas kitam – taip pat yra viena iš spektaklio temų.“ 

    Y. Ross akcentavo dar vieną Ö. von Horvátho pjesėje atsiskleidžiančią – šeimos – temą kaip visuomenės atspindį. Kiek žmogų formuoja jo šeima, tėvai? Ir kokią tai daro įtaką žmogui kuriant savo šeimą?

    „Noriu apčiuopti pamatus, ant kurių stovi lietuviška šeima. Pjesės veikėjas –  šeimos žmogus, turintis darbą, teisę balsuoti, žmogus, kuris apie save stengiasi sukurti geresnį vaizdą, negu iš tikrųjų yra. Svarbu dar, kad ir kaimynai galvotų, jog pas tą žmogų viskas yra gerai. Tai vidurinės klasės atstovas, kuris turi nuolat dirbti. Nes nuolat bijo, kad gali savo vietą prarasti. Man atrodo, kad Lietuvoje tokią padėtį turi dauguma žmonių: jie dirba, nes jeigu nebedirbs, negalės išlaikyti savo šeimos. Pagrindinis vidurinės klasės variklis – turi dirbti tam, kad užsidirbtum, apmokėtum sąskaitas, pamaitintum vaikus ir toliau eitum į darbą. Šis vidurinės klasės pagrindas nuo pat Prancūzijos revoliucijos iki dabartinių laikų yra labai trapus – didžiausia vidurinės klasės baimė yra atsirasti dugne, tai baimė, kad žmogus praras savo padėtį visuomenėje. Ir jei žmogaus turima padėtis yra truputį geresnė nei kito, jis jos laikosi bet kokia kaina“, – svarstė režisierė.

    Spektaklio „Vienos miško pasakos“ premjera – vasario 15, 17 d. Menų spaustuvėje. Vėliau šį sezoną spektaklis bus vaidinamas Rusų dramos teatre ir keliaus po Lietuvą.

    Valstybinio jaunimo teatro inf.



  • Pasivaikščiojimai po kitokį Vilniaus senamiestį su šviesos instaliacijomis
    Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka
    Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

    Per tris vakarus truksiantį Vilniaus gimtadienį startuosiantis pirmasis Vilniaus šviesų festivalis kviečia patirti kitokį senamiestį – tris dienas vyksianti šviesų, meno ir garso simbiozė ne tik stebins statinėmis šviesų instaliacijomis, bet ir kvies patiems dalyvauti šviesų bei meno projektuose – kurti raštus ant Radvilų rūmų muziejaus, pereiti apsivalymą ir geras emocijas žadantį tiltą ar išvysti didžiausią šviesos ir garso instaliaciją „Bokštas“.

    Pirmojo miesto šviesų festivalio žemėlapyje – net 27 traukos taškai, kuriuos sukūrė menininkai iš 8 pasaulio šalių. Visos šviesos, meno ir garso instaliacijos skirtingos ir bus išsidėstytos daugelio pamėgtame didžiajame pasivaikščiojimo po senamiestį rate bei pačiame miesto centre. Kad būtų lengviau orientuotis ir išvysti visus šviesos taškus, organizatoriai siūlo pasinaudoti festivalio žemėlapiu – įveikti 3,7 km maršrutą ir taip nepraleisti nė vienos instaliacijos. 

    Pasivaikščiojimą kviečiama pradėti nuo Vinco Kudirkos aikštės miesto centre. Čia bus net keletas šviesos instaliacijų, kurios stebins ne tik spalvomis, bet ir naujai atgimsiančiais visiems žinomais V. Kudirkos muzikos kūriniais. Katedros aikštėje festivalio lankytojų lauks „Šių laikų Gediminas “, o Sereikiškių parke ir Bernardinų sode sutemus dėsis magiški dalykai – medžiai pasakos, ką prisimena, išvysite virvelių mišką ir net šiltnamio efekto padarinius. 

    Prie Bernardinų sodo organizatoriai pakvies stabtelėti ir savo emocijomis nuspalvinti Trijų Kryžių paminklą. Prie Vilniaus dailės akademijos (VDA) švies „Fluxus tiltas“, žadantis perkelti ne vien į kitą krantą, bet ir į kitą emocinę erdvę. Kitoje pusėje, VDA Naujuosiuose rūmuose, visų lauks koegzistencijos erdvė. 

    Naujai nušvis ir Šv. Onos ir Švč. Mergelės Ramintojos bažnyčių bokštai bei Skaisčiausiosios Dievo motinos cerkvė. 

    Rotušės aikštėje lankytojai atsidurs didžiuliame lazerių miške. Rotušės langai nušvis įvairiomis besimainančiomis spalvomis – jie atspindės mieste vaikštančių praeivių nuotaikas realiu laiku. „Vilniaus nuotaika“ matuojama skirtinguose sostinės taškuose esančiais jutikliais, kurie užfiksuos stipriausias praeivių emocijas, būsenas, laimės išraišką. 

    Pasivaikščiojimas Vokiečių gatve leis pasijusti egzotiniuose kraštuose, o ant Salomėjos Neries gimnazijos fasado šoks didžiausio magnetofono šviesos. Greta mokyklos plasnos stebuklingas skraidantis kilimas iš pasakos „Tūkstantis ir viena naktis“. Netoliese įsikūrusiame „Iliuzijų muziejuje“ lauks šviesos šaltinių spalvų maišyklė. 

    Šv. Kotrynos bažnyčioje stebins įspūdingas magiškas rezonatorius, o Vilniaus gatvėje Radvilų rūmų muziejaus pastato sieną savo judesiais galės marginti kiekvienas festivalio lankytojas. Vilniaus ir Islandijos gatvių kampe iškils ir didžiausia Vilniaus šviesų festivalio instaliacija – 18 metų aukščio „Bokštas“. 

    Mėgstantiesiems romantiką patiks pasivaikščiojimas Neries pakrante, kur šalia „Green Hall“ pastato lauks daugybė žiedų su juose pasislėpusiomis šviečiančiomis sūpynėmis.

    Sausio 25–27 d., nuo 18 iki 23 val., Vilniaus miesto savivaldybė kviečia atvykti į 696-ąjį gimtadienį švenčiantį Vilnių ir mėgautis šviesų žaismu.



  • Popiežius Pranciškus atvyko į Panamą

    EPA nuotrauka

    EPA nuotrauka

    Trečiadienį po pietų vietos laiku (Lietuvoje jau artėjo vidunaktis) popiežiaus lėktuvas pasiekė Panamos sostinės oro uostą.

    EPA nuotrauka

    EPA nuotrauka

    Šventąjį Tėvą pasitiko Panamos prezidentas Juan Carlos Varela, vyskupai ir jaunimas. Iš oro uosto popiežius nuvyko tiesiai į nunciatūrą, kuri vizito dienomis yra jo oficiali rezidencija. Pirmas oficialus kelionės programos renginys – popiežiaus vizitas Panamos prezidentūroje – įvyks ketvirtadienio rytą vietos laiku. Ketvirtadienio vakarą Šventasis Tėvas susitiks su Pasaulio jaunimo dienų dalyviais.

    EPA nuotrauka

    Kodėl popiežius parinko marijinę temą Panamos PJD? „Pranciškus yra gilaus marijinio pamaldumo žmogus, tai labai būdingas Lotynų Amerikos tautų bruožas. Prisiminkime: Marija yra kiekvieno į Dievo kvietimą tobulai atsiliepiančio mokinio ikona. Jauni žmonės irgi apdovanoti savybėmis ir valia, kurių dėka gali šitaip atsiliepti ir vykdyti Viešpaties kiekvienam skirtą projektą. Iškylantys sunkumai kartais gali atrodyti neįveikiami, tačiau Marijos mokykloje jaunosios kartos išmoksta, kad niekuomet nepristigs Viešpaties palaikymo. Jaunimas mato, kad pasaulis atrodo pavargęs ir nebesugebantis perduoti svarbiausių žinių, tačiau jaunimas turi jėgų, noro ir valios padaryti jį geresniu. Beje, neseniai įvykęs jaunimui skirtas Sinodas irgi iškėlė panašią pašaukimo ir marijinio dvasingumo perspektyvą“, – atsako kardinolas Kevin Farrell, Popiežiškosios pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijos vadovas.

    Kelionės į Panamą pradžioje popiežius pasveikino kartu skrendančius žurnalistus. Vieno japono žurnalisto paklaustas apie galimą kelionę į Japoniją, popiežius atsakė: „Atvyksiu į Japoniją lapkritį, ruoškis“.

    EPA nuotrauka

    EPA nuotrauka

    Vėliau ir Šventojo Sosto spaudos salės l.e.p. direktorius paskelbė oficialų pareiškimą, kuriuo patvirtino, kad vyksta pasirengimai popiežiaus kelionei į Japoniją. „Šventasis Tėvas jau ne kartą yra sakęs, kad jis labai norėtų aplankyti tą šalį. Popiežius norėtų nukeliauti ir į Iraką, tačiau dabartinėmis sąlygomis tai neįmanoma.“

    Lėktuve popiežiaus taip pat paklausta, ką jis mano apie užtvaras, pastatytas Meksikos ir JAV pasienyje. „Baimė iš mūsų atima protą“, – pasakė popiežius ir pasiūlė pasiskaityti neseniai Vatikano dienraščio „L’Osservatore Romano“ paskelbtą vedamąjį „Baimės sienos“.

    Popiežiui lėktuve bendraujant su žurnalistais buvo prisimintas ir pernai rudenį Romoje miręs Rusijos žinių agentūros TASS korespondentas Aleksejus Bukalovas, lydėdavęs popiežių visose kelionėse. 

    EPA nuotrauka

    EPA nuotrauka

    EPA nuotrauka



  • Pranciškoniškosios šeimos šventieji. Šv. Pranciškus Salezas

    Pranciškus gimė 1567 metais, Prancūzijos pasienio regione, senoje ir kilmingoje šeimoje. Gyvendamas tarp dviejų amžių, XVI ir XVII, perėmė tai, kas buvo geriausia besibaigiančio amžiaus mokyme ir kultūriniuose laimėjimuose, suderindamas humanizmo paveldą su mistinių krypčių absoliuto siekiu.

    Jaunuolio išsilavinimas buvo puikus – studijavo Paryžiuje, čia susipažino su teologija, vykdydamas tėvo troškimą Paduvos universitete gavo teisės diplomą su aukščiausiu įvertinimu. Susipažinęs su šv. Augustinu ir šv. Tomu Akviniečiu, kaip tikrą dvasinę dramą išgyveno pagrindinius savo laiko teologinius klausimus. Patyrė gilią krizę, kuri vertė jo klausti apie amžinąjį išgelbėjimą ir Dievo lemties (predestinacijos) klausimą jo atžvilgiu. Intensyviai meldėsi, bet abejonė jį kankino taip smarkiai, kad kelias savaites beveik nevalgė ir nemiegojo. Tačiau išbandymo kulminacijoje Paryžiuje Dominikonų bažnyčioje atvėrė širdį.

    Dvidešimtmetis Pranciškus atrado taiką radikalioje ir išlaisvinančioje Dievo meilėje: mylėti Dievą nieko už tai neprašant ir juo pasitikėti; nebeklausti Dievo, ką Dievas padarys su manimi – tiesiog jį mylėti, nepriklausomai nuo to, ką man duoda ar neduoda. Tokiu būdu atrado ramybę ir lemties klausimas, apie kurį buvo diskutuojama tuo laiku, buvo išspręstas. Jis nebeieškojo, ką gali gauti iš Dievo, tik jį mylėjo ir atsidavė jo gerumui. Ir tai buvo jo gyvenimo paslaptis, persišviečianti pagrindiniame jo veikale, „Traktate apie Dievo meilę“.

    Įveikęs tėvo pasipriešinimą Pranciškus atsiliepė į Viešpaties kvietimą ir 1593 metais buvo įšventintas kunigu. 1602 metais tapo Ženevos vyskupu, tuo metu, kai miestas buvo kalvinizmo tvirtovė, o jo vyskupo sostas „ištremtas“ į Annecy miestą. Jis įstojo į Pasauliečių pranciškonų ordiną ir sėmėsi įkvėpimo iš šv. Pranciškaus Asyžiečio. Norėdamas kurtiesiems paskelbti apie Dievo meilę, jis išmoko gestų kalbą.

    Nors buvo neturtingos ir neramios vyskupijos kalnuose, tiek pat gražių, kiek ir atšiaurių, Pranciškaus Salezo mokymo ir gyvenimo įtaka to meto Europai buvo milžiniška. Apaštalas, pamokslininkas, maldos ir veiksmo žmogus, Tridento susirinkimo idealų įgyvendintojas, kontraversijų ir dialogo su protestantais dalyvis, europinio lygio diplomatinių misijų vadovas, tarpininkas ir taikytojas.

    Pasak amžininkų, buvo itin žmogiškas – romus, švelnus, solidarus, garbingas. Tačiau pirmiausia Pranciškus Salezas yra sielų vadovas. Po susitikimo su viena jauna moterimi kils mintis parašyti vieną iš moderniojoje eroje labiausiai skaitytų knygų – „Įvadas į pamaldų gyvenimą“. Iš gilios dvasinės bendrystės su šventąja Joana Pranciška Šantaliete gims naujas religinis Vizitiečių (Aplankymo) ordinas, atsidavęs gailestingumo darbams. Mirė 1622 metais, 55 metų, po laikų atšiaurumo ir apaštalinio vargo pažymėto gyvenimo.

    Į „Įvado į pamaldų gyvenimą“ idealią adresatę Filotėją Pranciškus Salezas kreipiasi su kvietimu, kuris tuo metu buvo revoliucinis: su kvietimu būti pilnai Dievo, liekant pasaulyje ir vykdant savo pareigas – šeimoje, dvare, mieste. Popiežiaus Pijus IX dokumente, kuriuo jis praėjus dviem amžiams (1877) paskelbs Pranciškų Salezą Bažnyčios daktaru, šis išplėstas kvietimas į šventumą, į tobulumą itin pabrėžtas. Visi pasauliečiai yra pakviesti į šventumą ir kasdienybės pašventinimą – nuo karalių, karvedžių ir teisėjų iki krautuvininkų ir piemenų. Apie šį idealą daug kalbės ir Vatikano II Susirinkimas ir mūsų laikų dvasingumas. Tai susitaikiusios žmonijos idealas, harmonija tarp veikimo pasaulyje ir maldos, tarp buvimo pasaulyje ir tobulumo ieškojimo, su Dievo malonės pagalba, kuri žmogaus nesugriauna, tačiau ištyrina.

    „Traktate apie Dievo meilę“, skirtame Teotimui, brandžiam krikščioniui, pateikiama sudėtingesnė pamoka. Čia pradedama nuo žmogaus sampratos, antropologijos: žmogaus protas ar greičiau „protingoji siela“ yra suprantama kaip harmoninga architektūra, su erdvėmis, kurios sukasi aplink centrą, mistikų vadinamą sielos „viršūne“. Šiame taške protas, peržengęs visas pakopas, „užmerkia akis“ ir pažinimas tampa viena su meile. Kad meilė, dieviška, yra visų dalykų buvimo prasmė Pranciškus Salezas apibendrino garsioje frazėje: „žmogus yra visatos tobulumas, dvasia yra žmogaus tobulumas, meilė yra dvasios tobulumas, o meilės tobulumas yra dieviška meilė (caritas)“.

    Pasak Pranciškaus Salezo, Dievas traukia žmogų meilės jėga, kuri yra tikroji laisvė – nors meilė neturi grandinių, tačiau ji priverčia paklusti su tokia delikačia jėga, kad nieko nėra stipriau už meilę, nieko nėra mieliau už jos jėgą. Joanai Šantalietei šventasis rašė: „daryti viską dėl meilės, nieko dėl jėgos – mylėti labiau paklusnumą, nei bijoti nepaklusnumo. Jums palieku laisvės dvasią, neatmetančią paklusnumą, kaip šio pasaulio laisvė, tačiau atmetančią prievartą, skrupulą ir baimę“.

    Šv. Pranciškus Salezas yra Bažnyčios daktaras, kurčiųjų ir žurnalistų bei katalikiškos žiniasklaidos globėjas.



  • Maldos už krikščionių vienybę aštuondienis Mk 3, 7–12 „Netyrosios dvasios šaukdavo: „Tu Dievo Sūnus!“ Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad jo negarsintų“

    d36276082367b64631f41eac10cbc84e924296e5

    Jėzus su mokiniais vėl pasitraukė prie ežero. Įkandin sekė didelė minia iš Galilėjos. Taip pat iš Judėjos, Jeruzalės ir Idumėjos, iš anapus Jordano bei iš Tyro ir Sidono šalies atvyko daugybė žmonių, kurie buvo girdėję apie jo darbus. Tuomet Jėzus liepė mokiniams laikyti jam paruoštą valtį, kad minia nesuspaustų.
        Mat jis buvo daugelį išgydęs, ir visi, ką tik vargino ligos, veržėsi, norėdami prisiliesti. Taip pat netyrosios dvasios, vos tik jį išvydusios, parpuldavo priešais ir šaukdavo: „Tu Dievo Sūnus!“ Bet Jėzus griežtai jas drausdavo, kad jo negarsintų.

    Skaitiniai E1 (25)

    Žyd 7, 25 – 8, 6: Vieną kartą visiems laikams paaukojo pats save

    Ps 40, 7–8a. 8b–9. 10. 17. P.: Viešpatie, aš ateinu įvykdyti tavo valios.


    Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

    Jėzų supo ir spaudė minios, visi veržėsi prie jo prisiliesti, o piktosios dvasios, kurias Jėzus tramdė ir išvarinėjo, puldavo prieš jį šaukdamos „Tu – Dievo Sūnus!“ Tas gražus vaizdas turi vertų didesnio dėmesio ypatybių. Jėzus atėjo mokyti ir skelbti Dievo karalystės, kviesdamas į ją žmones, o šie ateina kitų dalykų: pasigydyti ir patirti stebuklų reginio. Daugybėje Evangelija kalba apie žmones, ieškančius Jėzaus stebuklų ir apie juos skelbiančius, o tik labai retai apie tuos, kurie mokosi, atsiverčia ir kviečia kitus prie Jėzaus mokslo bei gyvenimo kelio. Nežymi mažuma suvokia ir liudija Jėzaus atneštą šviesą, o didžiosios minios aukština iš jo patirtą naudą.

    Kodėl gi piktosios dvasios skelbia, kad Jėzus yra dievo Sūnus? – Dėl tos pačios priežasties, kad atmestų pasiaukojantį ir gyvybę nešantį Jėzų, o paskelbtų jį kaip naudos davėją. Atsigręžęs į asmeninę naudą žmogus nusigręžia nuo Dievo ir tarnystės artimui, tampa tamsos karalystės tarnu, dažnai pats nesuvokdamas savo pasirinkimo. Ir šiandien tamsos vertybėmis besivadovaujantis pasaulis nesidrovi pagirti krikščionybės, kad ji stiprina sveikatą ir gerina dvasinę savijautą, pritaria vienuolynams, teikiantiems gerą alų, vaistus, daržoves ar maisto receptus, tačiau visada išjuokia ir atmeta Bažnyčioje veikiančią Kristaus dvasią, kviečiančią pasišvęsti ir save paaukoti vardan tikėjimo, teisingumo, artimo meilės ir kitų dorybių.

    Todėl tikintieji budi ir tikrina, ką jiems siūlo ir ką jie paima iš tikėjimo vardu skelbiamų dalykų: Kristaus aukos dvasią ar „šio pasaulio“ naudą

    Bernardinai.lt



  • Politologas M. Jastramskis: kiekvieni Seimo rinkimai – žemės drebėjimas

    Evgenios Levin nuotrauka

    Vasario 22 dieną Knygų mugėje Vilniuje vyks knygos „Ar galime prognozuoti Seimo rinkimus? Trijų kūnų problema Lietuvos politikoje“ pristatymas. Šioje monografijoje, skirtoje ne tik mokslininkams ir studentams, bet ir platesniam skaitytojų ratui, aiškinamasi, kokie veiksniai lemia Seimo rinkimų rezultatus ir kodėl taip sudėtinga juos prognozuoti. 

    Šis interviu – pokalbis su knygos moksliniu redaktoriumi, politikos tyrėju MAŽVYDU JASTRAMSKIU apie įdomius dalykus, kuriuos pavyko sužinoti rengiant šį leidinį. Kas tie trys kūnai? Kaip rinkimus Lietuvoje veikia rinkimų sistema? Ar partijos sugeba duoti rinkėjams tai, ko jie nori? Kas turėtų nutikti, kad partinė sistema Lietuvoje taptų stabilesnė?

    Naująją knygą pavadinote „Ar galime prognozuoti rinkimus? Trijų kūnų problema“ Kas tie trys kūnai ir kur čia problema? Kodėl jie rinkimų prognozavimą daro problemišką?

    Trys kūnai yra dviguba nuoroda. Pirma, tiksliuosiuose moksluose, pavyzdžiui, fizikoje, yra trijų kūnų problema – jeigu juda du kūnai, keičiasi jų sąveika, prognozuoti jų judėjimą yra žymiai lengviau nei trijų. Pavyzdžiui, biliardo rutuliai: jei turite tik du, galite mušti vieną į kitą ir trajektoriją galima nesunkiai prognozuoti, bet, jei turi tris rutulius, atsiranda daug daugiau kombinacijų, kaip jie gali vienas į kitą atsimušti ir pakeisti judėjimo kryptį.

    Antra nuoroda yra į Cixin Liu knygą „Trijų kūnų problema“ – mokslinės fantastikos kūrinį. Tai knyga apie planetą, kuri turi tris saules, ir dėl to labai sunku prognozuoti planetos klimatą, nes gali būti karšta, jei ji ilgai bus arti kurios nors saulės, gali būti labai šalta, jeigu visos saulės pasitraukia. 

    „...kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, tokiose kaip Lietuva, svarbus ir trečias veiksnys – komplikuota rinkimų sistema.“

    Kalbant apie rinkimus, tai trys stambūs kūnai yra: pirma, paklausa – ko nori visuomenė, kokie jos interesai ir kokios jos savybės. Antras kūnas yra pasiūla: partijos, politikai, įvaizdžiai, lyderiai, programos ir taip toliau. Na, atrodo, kaip ir galėtų būti viskas, literatūroje dažnai teigiama, kad rinkimų rezultatas priklauso būtent nuo sąveikos tarp paklausos ir pasiūlos. 

    Bet kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, tokiose kaip Lietuva, svarbus ir trečias veiksnys – komplikuota rinkimų sistema. Jeigu ji yra tokia komplikuota, kaip pas mus, šitas kūnas irgi reikšmingai sąveikauja tiek su pasiūla, tiek su paklausa. 

    Kadangi kiekvienas iš šių veiksnių Lietuvoje pats nėra labai aiškiai prognozuojamas, galutinius rezultatus prognozuoti dar sunkiau.

    Gal galėtumėt duoti kokių nors konkrečių pavyzdžių, kaip rinkimų sistema veikia pasiūlą ir paklausą?

    Pavyzdžiui, vienmandačių apygardų buvimas kartu su daugiamandate apygarda turi įdomų poveikį. Jeigu būtų tik vienmandatės, kaip, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, mažesnėms partijoms būtų kuriamos paskatos koncentruoti savo rinkimų kampaniją – rinktis tik tas vienmandates, kuriose gali laimėti, o kitose – savo atstovų net nekelti, kad nebūtų švaistomi resursai. Pavyzdžiui, „Tvarka ir teisingumas“ laimi kelias vietas, o daugumoje apygardų neturi jokių šansų. Tačiau kadangi šalia vienmandačių yra ir daugiamandatė, atsiranda motyvacija kelti kandidatus visose vienmandatėse apygardose, nes tie vienmandatininkai pritraukia balsų ir daugiamandatei. Vadinasi, mažesnės partijos neatsitraukia ir kelia kandidatus visur, kur įmanoma. 

    Kitas dalykas, kalbant apie rinkimų strategijas ir būtent prognozuojamumą – kas kandidatuoja kokioje vienmandatėje. Proporcinėje rinkimų sistemoje, kur visi parlamento nariai renkami vienoje daugiamandatėje apygardoje tik pagal sąrašus, nebūtų įmanoma tokia situacija, kad iki rinkimų likus dviem mėnesiams būtų neaišku, kas kur kandidatuos. O dabar būna tokių situacijų – kad Saulius Skvernelis kandidatuos Karoliniškėse, o Ramūnas Karbauskis – Šilainiuose, sužinojome likus keliems mėnesiams iki rinkimų. Turint galvoje, kad Lietuvoje vienmandačių apygardų yra septyniasdešimt viena, suprantama, jog rezultatų prognozavimas darosi sudėtingas, nes viskas gali staiga pasikeisti, ypač prie viso to pridėjus ir antrą turą. 

    Antras turas taip pat turi įdomų poveikį, ypač tam, kaip renkasi žmonės. Čia yra ta situacija su LVŽS – pirmame ture jie keliais tūkstančiais balsų atsiliko nuo TS-LKD, taigi užėmė antrą vietą. Bet antrame ture gavo daug, daug daugiau vietų. Esant kitokiai rinkimų sistemai, rezultatas būtų visiškai kitas.

    Kalbant apie pasiūlą ir paklausą: ar partijos sugeba duoti rinkėjams, ko jie nori? Ar Lietuvai tinka pasakymas“ „kiekviena tauta verta valdžios, kurią turi“? Gal „nusipelnėme“ geriau, bet partijos nesugeba geriau?

    Tai yra viena svarbiausių temų šioje monografijoje. 

    Knygoje Ainė Ramonaitė aptaria tai, kad ir tarp Lietuvos gyventojų yra tam tikrų vertybių ir ideologinių nuostatų skirtumų, ir tarp politikų yra skirtumų. Bet, žiūrint į tai, kaip gyventojų ideologinės nuostatos atitinka balsavimą už vieną ar kitą partiją, susiklosto įdomiai – tai „nesusisluoksniuoja“, nėra aiškaus atitikimo tarp pažiūrų ir balsavimo už tam tikrą partiją. Pavyzdžiui, nėra taip, kad visi balsuojantieji už TS-LKD būtų konservatyvūs ir ekonomikos požiūriu dešinieji, orientuoti į laisvą rinką.

    Žiūrint į tris partijas, kurios pastaruosiuose Seimo rinkimuose gavo daugiausiai balsų – socialdemokratus, valstiečius ir konservatorius – jų vidutinis rinkėjas ideologiškai yra labai panašus. Tarp politikų yra daugiau ideologinio nuoseklumo – TS-LKD ir socialdemokratų politikai žino, kokios ideologijos jų partijos laikosi. Kalbant apie „valstiečius“ – ten žymiai didesnis mišinys. Jų nuomonės išsiskiria dėl pačių įvairiausių klausimų, ten panašiau į tai, kas vyksta Lietuvos visuomenėje.

    Dar konkrečiau, tyrimai rodo, kad Lietuvoje yra tam tikra klasinė struktūra, žiūrėdami sociologiškai, galime atskirti žmones, kurie dirba fizinį, nekvalifikuotą darbą, ir tuos, kurie, pavyzdžiui, sėdi biuruose, arba žmones, kurie yra labiau religingi, dažniau vaikšto į bažnyčią, ir tuos, kuriems tai nesvarbu. Visuomenėje yra tam tikrų skirtumų, bet balsavimas už partijas neatitinka tų takoskyrų, kitaip tariant, negalime teigti, kad yra partija, kuri labiau atstovauja darbo klasės interesams, negalime tvirtinti, jog yra viena partija, kuri atstovauja religiniams interesams. 

    „Žiūrint į tris partijas, kurios pastaruosiuose Seimo rinkimuose gavo daugiausiai balsų – socialdemokratus, valstiečius ir konservatorius – jų vidutinis rinkėjas ideologiškai yra labai panašus.“

    Pavyzdžiui, Ainės Ramonaitės straipsnyje apie takoskyras parodoma, kad, jei imtum atskirai – matytum, jog yra koreliacija, ryšys, tarp religingumo ir balsavimo už TS-LKD, yra koreliacija tarp smarkiai neigiamo sovietmečio vertinimo ir balsavimo už TS-LKD. Bet sudėjus šias dvi takoskyras kartu, išeina, kad yra tik ketvirtadalis konservatorių rinkėjų, kurie yra ir religingi, sovietmetį vertina neigiamai. Tos dvi takoskyros nepersidengia tobulai, religingumas savaime nereiškia prasto sovietmečio vertinimo. 

    Mažvydas Jastramskis (Vyto Nevieros nuotr.)

    Kalbėjome apie ideologijas, apie socialines takoskyras, galima dar aptarti ir valstybės valdymą – ekonomiką ir korupciją, valdymo kokybę. Kalbant apie šiuos dalykus dažnai įžiūrima „politikų kaltė“. Yra ir tam tikrų niuansų visuomenėje, pavyzdžiui, per 2012–2016 metų kadenciją, objektyviai žiūrint, gyvenimas Lietuvoje ekonomiškai po truputį gerėjo – gal ne visiems, bet daugeliui. Bet, paklausus, „kaip per 12 pastarųjų mėnesių Lietuvoje pasikeitė ekonominė situacija?“, tik apie 11 proc. mūsų apklaustųjų sakė, kad ji pagerėjo, 47 proc. manė, jog nepasikeitė, o dar 42 proc. manė, kad pablogėjo. Taigi, manančiųjų, jog ekonominė situacija pablogėjo, yra daug daugiau nei manančiųjų, kad pagerėjo. Tai reiškia, jog žmonės Lietuvoje yra nuolatos nepatenkinti valdžios padarytais darbais. Ar tai tik dėl ekonominių rodiklių, ar dėl jų subjektyvaus suvokimo – jie mano, kad turi būti dar geriau, negu yra, dėl to nejaučia pagerėjimo, ar yra dar kažkokių, būtent skaidrumo, su korupcija susijusių dalykų? Negaliu vienareikšmiškai atsakyti, svarbūs visi šie dalykai. 

    Atsiranda uždaras ratas. Kritinė masė rinkėjų, kuri gali lemti rinkimų rezultatą, yra nuolat nepatenkinti valdžios pasiektais rezultatais, o tai reiškia, kad jie nebalsuoja už valdžią, renkasi kažką iš opozicijos. 

    Tikrai negalima sakyti, jog Lietuvoje susišnekėjimas tarp paklausos ir pasiūlos yra labai geras, greičiau – atvirkščiai. 

    Toliau apie pavadinimus: pirmąjį knygos skyrių pavadinote „Kaip numatyti žemės drebėjimą?“ Ką reiškia ši metafora, ir ar įmanoma tą žemės drebėjimą numatyti?

    Čia yra paralelė su prognozėmis kitose mokslo srityse. Pavyzdžiui, meteorologai gali gana neblogai prognozuoti orus. Būna, kad žmonės skundžiasi meteorologais, bet tiesa yra tokia, jog trijų dienų meteorologinės prognozės yra ganėtinai tikslios ir dar iki savaitės galima tiksliau prognozuoti orus, po to tikslumas sumažėja. Įdomu, kad pastaruosius 50 metų meteorologų gebėjimas prognozuoti orus gerokai pasistūmėjo į priekį, jų prognozių tikslumas pagerėjo. Tuo tarpu žemės drebėjimas yra iš esmės neprognozuojamas. Tu žinai seismiškai aktyvesnes zonas, gali suskaičiuoti, kiek kurioje vietoje per pastaruosius šimtą ar tūkstantį metų įvyko žemės drebėjimų, ir žinai, kad Japonijoje jų vyksta daugiau nei Lietuvoje. 

    Lygiai taip pat mes galime pasakyti, kad Lietuvoje žmonės yra linkę iškrėsti visokių naujovių, balsuoti už naujus politikus. Bet mes negalime pasakyti, kur konkrečiai, kurioje vietoje, per kuriuos rinkimus tai nutiks. Tad yra tam tikra paralelė – kaip žemės drebėjimo negalima numatyti, kad būtent tą dieną, būtent tą valandą, tame mieste įvyks žemės drebėjimas ir iš jo jau reikėtų evakuotis, tai panašiai ir mes negalime sakyti, kurie bus tokie rinkimai kaip 2016 metų, kur laimėjo partija, iš kurios niekas nesitikėjo, kad jie gaus daugumą mandatų ir formuos vyriausybę.

    Kas turėtų atsitikti, kad žemė nustotų drebėti? Ar įsivaizduojate?

    Mes esam pripratę prie pokyčių, praktiškai kiekvieni rinkimai yra didesnis ar mažesnis „žemės drebėjimas“. Ne vien kalbant apie naujas partijas, bet ir apie tai, kad labai daug žmonių, kurie išvis balsuoja, tai daro nepastoviai, už vis kitą partiją – su kiekvienais rinkimais vyksta didelis balsų perskirstymas. Pagal rinkimų nestabilumo indikatorių Lietuva yra viena iš Europos Sąjungos  „lyderių“. 

    Evgenios Levin nuotrauka

    Didesnis ar mažesnis „drebėjimas“ įvyksta per kiekvienus rinkimus, tiesiog po kiekvienų rinkimų išsilaiko vienas ar kitas „pastatas“ – konservatorių partija, liberalai, socialdemokratų partija, Lietuvos lenkų rinkimų akciją tikriausiai irgi galima pridėti. Bet vėlgi, jei sudėsim, kiek balsų gavo konservatoriai, socialdemokratai, liberalai ir lenkų rinkimų akcija – bus apie 50 procentų balsų. Vadinasi, pusė balsų gauna naujos arba senos, bet mažesnės (išaugusios) partijos. 

    Kas turi nutikti, kad tai pasikeistų? Kad žmonės pradėtų stabiliau balsuoti, galėtų atsitikti vienas dalykas – turėtų žymiai padidėti ekonominė gerovė, sumažėti socialinė nelygybė ir, sakykime, pasivytume Vakarų valstybes. Tačiau juk suprantame, kad tai per vieną dieną neįvyks.

    „Didesnis ar mažesnis „drebėjimas“ įvyksta per kiekvienus rinkimus“

    Kitas aspektas – yra ir bendresnis klausimas apie tai, kaip savo veiklą vykdo partijos. Šiais laikais, ar tai būtų Lietuva, ar JAV, ar Prancūzija su masinėmis medijomis ir socialiniais tinklais, partijos pačios mažai stengiasi sukurti dideles partines organizacijas, kad įsišaknytų į visuomenę. Lengviau yra likus dviem mėnesiams mesti į rinkimų kampaniją pinigų, nusipirkti dideles reklamas socialiniuose tinkluose ar televizijoje ir taip bandyti pakeisti rinkėjų nuomonę. O tai skatina rinkėjus neprisirišti prie kažkokios vienos politinės partijos ar ideologijos, bet rinktis likus keliems mėnesiams iki rinkimų.

    Kaip tas nestabilumas veikia demokratijos kokybę?

    Čia galima žiūrėti iš dviejų pusių – tai nėra tik teigiamas arba tik neigiamas dalykas. Galima sakyti, kad per didelis pokyčių lygis reiškia, jog atsiranda ydingas ratas, kai išrinkti į parlamentą, užimantys vyriausybės postus žmonės žino, kad šansai vėl laimėti rinkimus yra beveik nuliniai. Tai reiškia, jog jie gali būti orientuoti į labai trumpo laikotarpio savanaudiškumą – kiek įmanoma, pasinaudoti situacija, nes po to vis tiek nėra šansų laimėti. 

    Darbo efektyvumui žemi stabilumo rodikliai nėra gerai. Nekalbant apie tai, kad mūsų parlamentas po kiekvienų rinkimų labai atsinaujina – pavyzdžiui, po pastarųjų rinkimų 58 procentai Seimo narių buvo išrinkti pirmą kartą. Dauguma tų žmonių iki tol nebuvo dirbę panašaus darbo, tad atėjus jiems prireikia nemažai laiko vien suprasti, kaip viskas vyksta.

    Iš kitos pusės – visiškas stabilumas irgi nėra labai pageidautinas dalykas. Būtų netiesa sakyti, kad Lietuvoje nėra problemų, keistinų dalykų, sričių, kurioms reikia reformų. Tad jei žmonės yra nepatenkinti, demokratija duoda jiems galimybę nepasitenkinimą išreikšti rinkimuose.

    Galbūt rinkimų sistemos pakeitimas galėtų padėti spręsti didelio bangavimo problemą?

    Galbūt šiek tiek ir galėtų, bet reikia nepamiršti, kad politikos mokslas nėra medicina. Net ir medicinoje būna, jog vaistai turi netikėtą šalutinį poveikį. Nesinori duoti tokios rekomendacijos, kad „tikrai reikia daryti taip, viskas bus gerai“. Juolab kad rinkimų sistema nepakeis nei visuomenės, nei politikų. 

    Iš kitos pusės, rinkimų sistema yra dalykas, kurį galima pakeisti. Taip, Lietuvoje rinkimų sistema veikia blogai. Viena vertus, ji sudaro sąlygas rastis dideliam skaičiui partijų, kita vertus, daug balsų yra iššvaistomi. Pavyzdžiui, balsuojant vienmandatėje tikriausiai bent vieną kartą kandidatas, už kurį balsavote, nebuvo išrinktas, tuomet jūsų balsas „eina į šiukšlių dėžę“. Vienmandatėje apygardoje balsas už pralaimėtoją yra balsas, kuris yra visiškai prarastas. Daugiamandatėje apygardoje net jei balsuojate už partiją, kuri surinko vos 6 procentus balsų, jūs turite savo atstovų Seime. Lietuvoje, kadangi pusė Seimo narių yra renkami vienmandatėse apygardose, tų iššvaistytų balsų yra daug. 

    Paprastai rinkimų sistema arba būna proporcinga (partijos gauna proporcingai tiek vietų, kiek gavo balsų, kaip yra daugiamandatėje apygardoje Lietuvos rinkimų sistemoje), bet leidžia veikti dideliam skaičiui partijų, arba užtikrina mažą partijų skaičių, dėl ko yra paprasčiau vykdyti viešąją politiką, bet yra neproporcinga. Lietuvos rinkimų sistema turi blogybes iš abiejų pusių – ji ir neproporcinga ir leidžia veikti dideliam skaičiui partijų.

    Evgenios Levin nuotrauka

    Be to, patys matome, kad antras turas sukelia labai didelį neprognozuojamumą. Yra ir kitų papildomų aspektų, pavyzdžiui, moterų atstovavimas. Be abejo, galima kalbėti apie tai, kad žmonės renka tuos, kas jiems atrodo geriausia, tačiau kažkodėl vienmandatėse yra nuolatos išrenkama žymiai mažiau moterų nei daugiamandatėje, o balsuoja juk tie patys rinkėjai. 

    Ar reformuoti rinkimų sistemą? Kartais net jeigu rinkimų sistema veikia blogai, reformos padėties nepagerina, nes, vieną kartą pasiryžus reformuoti, atsiranda įprotis beveik prieš kiekvienus rinkimus keisti rinkimų sistemą, kas yra dar blogiau nei tiesiog bloga rinkimų sistema.

    Žinoma, mūsų rinkimų sistema yra komplikuota, be to, ji yra labai personalizuota – mes turime ir vienmandates, kur balsuojam už asmenis ir partijų sąrašai yra reitinguojami, o tai skatina vidinę konkurenciją tarp partijų sąrašuose esančių kandidatų. Rinkimų sistema vis dėlto nepadeda atsirasti stiprioms partijoms. 

    Iš vienos pusės, jeigu norima mažiau partijų, bet kad būtų toliau stiprinamas tiesioginių rinkimų ir tiesioginės atskaitomybės akcentas, tada reikėtų eiti vienmandačių apygardų link. Tačiau čia atsirastų papildomų problemų – tai reiškia tiktai lokalinių interesų atstovavimą Seime. 

    „įprotis beveik prieš kiekvienus rinkimus keisti rinkimų sistemą (...) yra dar blogiau nei tiesiog bloga rinkimų sistema.“

    Knygoje laikausi pozicijos, kad, norint reformuoti rinkimų sistemą, tai Lietuvai labiau tiktų proporcinė rinkimų sistema, tačiau geriau ne daryti vieną visą Lietuvą apimančią daugiamandatę, bet regionines daugiamandates apygardas – kiekvienas regionas renka po kelis atstovus, o regionuose būtų sąrašai. Tokios sistemos privalumai – būtų mažiau iššvaistytų balsų, nes nebūtų vienmandačių, galbūt truputį sumažėtų reikšmingų partijų skaičius, bet būtų išlaikomas regioninis aspektas ir šiek tiek sustiprėtų partijų sąrašai.



  • Jubiliejinių metų laimėjimai

    Ramunė Jurkuvienė. Facebook nuotrauka.

    Komentaras skelbtas sausio mėnesio žurnalo „Artuma” numeryje.

    Jubiliejiniai metai, Lietuvos Respublikos šimtmetis prabėgo. Jie atnešė labai džiugių momentų: pradėjome juos pakylėti, sulaukėme ypatingų svečių, klausėmės išmintingų ir įkvepiančių Šventojo Tėvo žodžių, išgyvenome tikro susitelkimo ir pergalės akimirkų laidodami išniekintų didvyrių kūnus, laukusius iškilmių ne vieną dešimtmetį.

    Atvertas skaudulys

    Šie pakilūs momentai turbūt brandino mus ir giliai slypėjusių skaudulių atvėrimui. Vienas iš jų – įstatymu įteisintas šeimos ribų peržengimas ir galimybė paimti vaiką iš šeimos. Priežastis tam tarsi savaime suprantama: esamas ar galimas (!) smurtas prieš vaiką. Smurtas – baisus dalykas. Nusikaltimas. Jis turi būti sustabdytas. Bet smurto sąvoka jautri. Ne kartą jau bandyta ir ateityje gali būti bandoma ja manipuliuoti. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme smurto sąvoka tokia plati, kad po ja galima „pakišti“ visą normaliai klystančių žmonių rizikingą gyvenimą. Įstatymas taip sudėliotas, kad labiausiai apsaugotos šiame procese – tarnybos. Kad ir ką jos darytų, viskas pateisinama. Joms net leidžiama naudoti fizines bausmes prieš nepilnamečius (!).

    Mažiausiai apsaugotas – vaikas. Įstatyme svarbu vaiką paimti „iš jam nesaugios aplinkos“. O koks jo tolesnis likimas? Kas iš tikrųjų prisiims atsakomybę už jo gyvenimą? Tokių klausimų ir atsakymų į juos įstatymo nuostatuose nerasime. Tikimasi, kad kažkaip vaikas užaugs. Pradžioje pabus kažkiek ligoninėje, paskui pas budinčius, po to dar pas laikinuosius globėjus. Vėliau gal pas socialinius globėjus, o tada gal kas nors įvaikins... Taip ir keliaus negalintis pasipriešinti bejėgis vaikas. Standartiniai kursai tėvams sukurs regimybę, kad padedama šeimai, sudaromos sąlygos vaikui grįžti į šeimą.

    Viliuosi, kad tokių veiksmų intencija gera. Kaip kažkada buvo piešiamas šviesus komunizmo rytojus: nebeliks pas mus smurto, niekas nevartos alkoholio, bent jau vaikų akivaizdoje... Ir kiekvienas, kas priešinasi įstatymui, tokiai puikiai jo intencijai, yra tamsuolis, net smurtininkas, norintis mušti savo vaikus. Visi turi būti laimingi ir patenkinti, ypač jeigu dar bus pridėta kokia dešimtis eurų „vaiko pinigų“. Klausiu vyresniųjų, prisimenančių sovietmetį: ar Jums nieko neprimena?

    Šioje didelėje kovoje nelieka nei laiko, nei galimybės, nei erdvės pasitarti, kaip iš tikrųjų galima geriausiai spręsti sunkias situacijas. Juk daugybė žmonių Lietuvoje didelių permainų laikotarpiais nespėja dėl milžiniškų tempų ir didžiulės konkurencijos. Dalis šių žmonių iš tikrųjų yra ribotų protinių sugebėjimų, yra silpnesni, neatsparūs priklausomybėms, pasidavę žiniasklaidoje peršamai nuostatai, kad nereikia vertinti šeimos, santuokos, nesvarbu laikytis įsipareigojimų, duotų sutuoktiniui, vaiko motinai ar tėvui. Skyrybos, netektys, ligos, lengvai gaunamos pašalpos, nedarbas...

    Yra metodikos, kaip dirbti su tokiomis šeimomis. Dalis socialinių darbuotojų jas taiko. Dirba labai nuoširdžiai, nuostabių pokyčių vyksta šeimų gyvenime. Bet darbas ypač sunkus, nevertinamas. Jie nuolat kaltinami už darbus, kurių nepadarė jų viršininkai: nepasirūpino, kad šeimos turėtų gyvenamąjį būstą, pakaktų ikimokyklinių įstaigų, popamokinės veiklos ir t. t. Kartais darbuotojams nusvyra rankos...

    Vaikų globos klausimas taip sprendžiamas ne pirmi metai. Tik iki šiol atrodė, kad tai – blogų tėvų vaikai. O tie tėvai – alkoholikai, nusivalkioję, apsiblaususiomis akimis ir supainiotais gyvenimais žmogystos, nieko nejaučia, nieko nesupranta, nieko neišgyvena... Jie visai kitokie žmonės negu mes. Bet pripažinkime, tokį požiūrį į žmogų vargu ar galime vadinti krikščionišku.

    Nėra lengvo atsakymo į klausimą, kaip realiai padėti visoms šeimoms. O kaip negebančių savimi ir savo šeima pasirūpinti tėvų vaikais? O kaip padėti negebantiems savimi ir savo šeima, vaikais pasirūpinti tėvams? Ar tik vaikų paėmimu?

    Nenuostabu, kad jaučiamės sutrikę, plėšomi prieštaringų požiūrių. Todėl mums itin svarbūs Lietuvos vyskupų išsakyti žodžiai šia tema: „Rūpinimasis vaiku turi apimti ir jo tėvus, turi būti atsižvelgta į tai, kaip intervencijos iš šalies paveiks šeimos narių tarpusavio santykius ir pasitikėjimą vienų kitais. Vaiko paėmimas iš šeimos prieš tėvų valią tėra kraštutinė priemonė, taikytina tik tada, kai nėra jokio kito veiksmingo pasirinkimo.“

    Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
    Baltijos fotografijos linija

    Pilietinė savivoka

    Galbūt įvyko tam tikras laimėjimas, kad keliame šiuos klausimus? Gal laimėjimas, kad niekada neskaitę įstatymų būtent šitą įstatymą žinome? Kai kurias eilutes – beveik atmintinai. Pamažu suvokiame, kad tai, ką konstruoja įstatymų leidėjai, politikai, biurokratai, valdininkai, susiję ir su mano gyvenimu, man brangiausiais dalykais. Aš pats ar pati turiu sekti, kas vyksta. Aš turiu pareikšti ir savo nuomonę. Prieš ją pareikšdamas, turiu susivokti, kad galėčiau atskirti, kas televizijoje kalba, iš tikrųjų gindamas šeimas, o kas tik savo projekto pinigus...

    Pilietinis susivokimas yra didžiulio augančio sąmoningumo požymis. Galima sakyti, šuolis. Kai sąmoningai pradedame vertinti tai, kas vyksta aplinkui, kai susitelkiame bendram veikimui, tada nesijaučiame bejėgiai, vis sunkiau mumis manipuliuoti suinteresuotiems asmenims. Ir tai dar vienas jubiliejinių metų pasiekimas. Gal neįvardijamas, gal net nepastebimas, bet tikras.

    Akivaizdu, kad bundame iš letargo, kuriuo vis dar miega nemaža visuomenės dalis, nekeisdama sovietmetyje išmokto elgesio, kai per komjaunimo ar kitus panašius susirinkimus buvo kalbama apie situaciją taip, kad nei kalbėtojas, nei klausytojas tuo netikėjo. Visi taip darė, nes „reikia“, neklausdami, nei kam to reikia, nei kas iš to naudą gauna...

    Su ministrės Jurgitos Petrauskienės atleidimu gal ir ateisiantiems į jos vietą nebebus lengva taip kalbėti. Krikščionio savo elgesiu Roko Masiulio pavyzdys rodo, kad yra ir kitokio kalbėjimo galimybė – pripažįstant klaidas, ne neigiant, bet įvardijant problemas, ne nuleidžiant sprendimus, bet kartu jų ieškant. Ir tai iš tikrųjų duoda rezultatą – ne tik mokytojų algų pakėlimo, bet ir kur kas didesnį bei svarbesnį: pradedame mokytis gyventi realybėje. Pasaulyje žinoma ir pripažinta mąstytoja Hannah Arendt, viena iš giliausiai analizavusiųjų totalitarinius nacių ir sovietų režimus, atskleidė bendrą jų bruožą – realybės neigimą, gyvenimą dirbtinai sukonstruotoje utopinėje tikrovėje, kuri egzistuoja tik popieriuje arba sistemai patogių mankurtų išplautose smegenyse. Jie tarsi užprogramuoti čiauška apie „pažangą“ ir bando įtikinti save ir kitus, kad yra jos gynėjai.

    Dabartinėje Lietuvoje pastebimi ženklai – visur (mitinguose, streikuose, feisbuke, net spaudoje ar televizijoje) pradedame kalbėti apie realias problemas, konstruktyvų jų sprendimą, – rodo, kad mūsų visuomenė pradeda gyti. Totalitarinio mąstymo liga sunki ir varginanti, bet viltis stiprėja. Realybės pripažinimas ateina ir į viešąjį sektorių, kuris ilgiausiai laikėsi kaip sovietinio biurokratinio mąstymo bastionas. Svarbu, kad nepasiduotume pagundai siekti grįžti į patogaus užsidarymo būseną, slėptis po tolerancijos ir draugiško bendrabūvio terminais, apkaltinti problemas atskleidžiančius žmones radikalumu, ekstremizmu, laikyti juos problemų kūrėjais.

    Taip, nesukursime rojaus žemėje. Bet privalome išlaikyti Viltį, pasitikėti Kūrėju, Apvaizda, dėti nuolatines pastangas, kad ten, kur mes esame, nebūtų skriaudžiami silpnieji, kad išmintingi sprendimai nebūtų išstumiami dėl pataikavimo turintiems valdžią, kad įstatymas nesudarytų sąlygų absurdui klestėti. Juk kasdien prašome: „Teateinie Tavo karalystė.“ Teateinie ir į mūsų šeimas...



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.