Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Išsėtine skleroze serganti Nijolė: „Savo sode esu tik papuošalas“
    David Pietralunga/Unsplash.com nuotr.

    Apsipirkti maisto prekių parduotuvėje, susitvarkyti namus ar aplinką sode, ar tiesiog pasigaminti pietus – daugeliui mūsų tai – nesudėtingos kasdienės užduotys. Tuo tarpu sergantiesiems išsėtine skleroze tai gali tapti tikru iššūkiu, nes neprognozuojama ligos eiga gyvenimą gali apversti aukštyn kojomis.

    Man išsėtinė? Negali būti!

    Vilnietė Nijolė išsėtine skleroze serga nuo jaunystės. Ji pamena, kai maždaug prieš 34-erius metus gydytoja užsiminė apie šią ligą, į kurią tąkart jauna mokytoja numojo ranka. „Buvau aktyvi – bėgiojau, sportavau, jau dirbau mokytoja ir žurnaliste. Taigi turėjau šimtą darbų ir turėjau jėgų visus juos atlikti, tad tikrai nepatikėjau, kad man gali būti išsėtinė sklerozė, – prisimena Nijolė. – O be to, tais laikais nebuvo tikslios diagnostikos, todėl net ne iškart patvirtino ligą. Pamenu, kad net ir nebuvo gydoma. Ligos paūmėjimo metu man skirdavo dideles dozes hormonų, kurie tam kartui pastatydavo ant kojų. Turėdama tokį ilgą ligos stažą galiu pasakyti, kad šiandien gydymo galimybės jau visai kitos.“

    Laiku diagnozavus šią ligą ir skyrus tinkamą gydymą, išsėtinę sklerozę galima pažaboti – sumažinti jos aktyvumą, o tai sulėtina paciento neįgalumo progresavimą. Pastaruoju dešimtmečiu įvyko didžiulis proveržis atrandant naujų gydymo būdų, kurie padėtų suvaldyti šią jaunus, darbingo amžiaus žmones užklumpančią ligą, kai diagnozuojama recidyvuojanti-remituojanti ligos forma. Reikšmingas ligos gydymo žingsnis žengtas ir šiemet – Europoje registruotas pirmasis ir kol kas vienintelis pasaulyje ligos eigą keičiantis vaistas ankstyvai pirminei progresuojančiai išsėtinei sklerozei (PPIS) gydyti. 

    Buvusi mokytoja su ligos diagnoze susigyveno tik po 5–6 metų, kai liga buvo patvirtinta atlikus magnetinio rezonanso tyrimą. Anot Nijolės, net ir silpstant jėgoms ji ilgai nesikreipė dėl neįgalumo ar invalidumo. Ir tik tuomet, kai vieną dieną nugriuvo į žoles ir sukaupusi paskutines jėgas nušliaužė iki automobilio, suprato, kad diagnozės neigimo metas baigėsi. „Tą patį rudenį pasiėmiau lazdą, kuri iki šiol yra mano draugė ir pagalbininkė“, – kalba Nijolė.

    Aplinkiniai reagavo neadekvačiai

    Išsėtine skleroze susergama pakitus organizmo imuninei sistemai – kai imuninė sistema atakuoja nervines ląsteles gaubiantį mielino dangalą galvos, nugaros smegenyse ir regos nervuose, taip jas pažeisdama ir sukeldama fizinę negalią bei pažintinių funkcijų sutrikimą. Dėl mielino pažeidimo atsiranda įvairių simptomų – nuovargis, silpnumas, galvos svaigimas, dvejinimasis akyse, judėjimo negalia, šlapimo pūslės sutrikimai ir kiti. 

    Nijolė dabar nevengia kalbėti apie ligą, tačiau ligos pradžioje apie diagnozę pasakyti aplinkiniams buvo sunku: „Aplinkinių reakcijos mane labai stebino. Toks įspūdis, kad jiems buvo nustatyta liga, o ne man. Pamenu, kaip pasakius diagnozę aplink visi aikčiojo. Aš nesirinkau ligos, ji pasirinko mane, todėl jau daug metų nebekovoju ir neneigiu jos. Tiesiog stengiuosi prie jos prisitaikyti ir gyventi toliau.“

    Pašnekovė sako, kad požiūris į ligą keičiasi: „Esu įsitikinusi, kad didelį poveikį daro socialinės akcijos, žiniasklaidoje skelbiama informacija, pačių sergančiųjų pasakojimai apie ligą. Šiandien gatvėje nesijaučiu bejėgė – dažnai į renginius ar tiesiog prasiblaškyti važiuoju mano mokinių dovanotu skuteriu. Tad aplinkiniai, matydami, kad man reikia pagalbos – padeda. Žmonės išties keičiasi, jeigu lygintume jų elgseną dabar ir, tarkime, prieš 20 metų.“

    Sunkiausia psichologiškai vilnietei buvo užsiklijuoti neįgaliųjų lipduką. „Nežinau, kodėl, bet ilgai vengiau tai daryti. Tai buvo lyg viešas pareiškimas, kad sergu. Ir tik vieno mano mokinio žodžiai mane padrąsino tą lipduką užsiklijuoti. Jis man pasakė – tu nepasikeitei, tu esi tokia pati“, – pamena Nijolė.

    Buityje pirmuoju smuiku giežia sesuo

    Išsėtinės sklerozės simptomai gali pasireikšti bet kada – jų neįmanoma nuspėti. Tad tokia neprognozuojama ligos eiga pakeičia su liga susidūrusių žmonių gyvenimą iš esmės, paveikdama visas gyvenimo sritis. Taigi dažniausiai sergantiesiems prireikia šeimos narių pagalbos. Lietuvoje atlikta sergančiųjų išsėtine skleroze apklausa rodo, kad kone kas antram sergančiajam pasijutus blogai reikia pagalbos sutvarkant namus, 43 proc. teigė, kad pagalba reikalinga dirbant sode ar tvarkant aplinką.

    Anot Nijolės, šiandien buitis – sesers rūpestis: „Viena niekaip nesusitvarkyčiau. Mūsų sode šiandien taip pat jau esu tik papuošalas. Tokia jau ta liga. Anksčiau būdavo jėgų padirbėti, bet šiandien galiu daugiau padiriguoti, kaip ir ką reikia daryti. Nors dar galiu kepti tortus, nes jų kepimas – tai ne stovėjimas prie keptuvės. Stovėti ir gaminti maistą ar tvarkyti namus man – tikras iššūkis. Apskritai stengiuosi prisitaikyti. Pavyzdžiui, silpnesnė yra dešinioji pusė. Tad įmanomus darbus atlieku su kairiąja ranka.“

    „Sveikas žmogus nesupranta, kiek žingsnių per dieną jis nueina. Tuo tarpu mes, sergantys išsėtine skleroze, skaičiuojame kiekvieną žingsnį. Pavyzdžiui, vakar ėjau į parduotuvę, bet tai buvo iššūkis. Gerai, kad žinojau, kur produktai, priešingu atveju nebūčiau turėjusi jėgų nusipirkti visko, ko reikia, nes paprasčiausiai neturiu sveikatos vaikščioti po visą parduotuvę“, – pasakoja Nijolė. Kad apsipirkimas maisto prekių parduotuvėje yra iššūkis, patvirtina ir apklausa – beveik trečdalis apklausoje dalyvavusių nurodė, kad sveikatai pablogėjus tokia pagalba reikalinga. 

    Pokalbio pabaigoje buvusi mokytoja akcentuoja, kad sergantieji turi suprasti, jog nuolatinis nuovargis išvargina: „Reikia save tausoti. Aš dabar jau suprantu, kad pati savimi turiu rūpintis. Noriu atsigulti – atsigulu. Nebėra tokio dalyko, kaip nepatogu. Tuo tarpu kai turiu jėgų ir noro – aš visur nulekiu. Reikia surasti malonumą, veiklą, kuri teikia geras emocijas.“

    Apie apklausą

    Išsėtinės sklerozės simptomų bei ligos atkryčių nenuspėjamumas daro didžiulę įtaką sergančiųjų bei jų artimųjų kasdieniam gyvenimui, rodo Lietuvoje atlikta apklausa „Požiūris į išsėtinę sklerozę“. Jos tikslas buvo geriau supranti išsėtine skleroze sergančiųjų bei jiems padedančių žmonių žinias bei požiūrį į ligą, išsiaiškinti, su kokiomis kliūtimis jie susiduria kasdienybėje.

    Šių metų pavasarį vykdytoje apklausoje dalyvavo 123 šia liga sergantieji bei 23 jiems padedantys asmenys. Apklausą inicijavo Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjunga kartu su farmacijos kompanija „Roche“. Apklausą atliko rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Spinter tyrimai“. 

    Apie išsėtinę sklerozę

    Išsėtine skleroze susergama pakitus organizmo imuninei sistemai – kai imuninė sistema atakuoja nervines ląsteles gaubiantį mielino dangalą galvos, nugaros smegenyse ir regos nervuose, taip jas pažeisdama ir sukeldama fizinę negalią bei pažintinių funkcijų sutrikimą. Dėl mielino pažeidimo atsiranda įvairūs simptomai. Pastarieji priklauso nuo centrinės nervų sistemos pažeidimo vietos. 

    Išsėtinė sklerozė yra lėtinė, šiuo metu neišgydoma autoimuninė liga, kuria Lietuvoje serga apie 2000 žmonių, nors neoficialiais duomenimis sergančiųjų skaičius gali siekti ir 3000. Ši liga skirstoma į formas, priklausomai nuo to, kaip ji pasireiškia, koks ligos aktyvumo lygmuo ir kaip greitai sukelia neįgalumą. Recidyvuojanti-remituojanti išsėtinė sklerozė (RRIS) yra dažniausia ligos forma, ji diagnozuojama maždaug 85 procentams IS sergančių žmonių. Pirminė progresuojanti išsėtinė sklerozė (PPIS) diagnozuojama maždaug 15 procentų išsėtine skleroze sergančių pacientų. Dažniausiai liga pasireiškia jauniems, 20–40 amžiaus, žmonėms.



  • Savivaldybė: „Pašaipa iš tikinčiųjų jausmų bei šventų simbolių nėra menas“
    Montažas iš „Facebook“ video stop kadrų

    Šalčininkų rajono savivaldybė sureagavo į režisieriaus Emilio Vėlyvio ir jo komandos išpuolį, įvykdytą Turgelių bažnyčioje tikintiesiems švenčiant Žolinę. Dalinamės pareiškimo tekstu.

    Rugpjūčio 15 d., Turgelių bažnyčioje per Žolinės atlaidus režisieriaus Emilio Vėlyvio komanda, persirengusi dvasininkais, įsiveržė į pamaldas ir sutrikdė tikintiesiems rimtį.
    Žolinę švenčiantys Turgelių bažnyčioje susirinkę tikintieji buvo šokiruoti persirengusių aktorių, lenkų kalba pasakojusių apie naują projektą, o vėliau susirinkusiesiems dalijusių suktines, elgesio. Jų nuotaika dar labiau subjuro pamačius tiesiogiai transliuotą vaizdo medžiagą „Mišios“ socialiniame tinkle „Facebook“. Gana brutaliai ir skaudžiai nekviesti svečiai pažemino Turgelių bendruomenės garbę ir orumą, o paviešindami savo apsilankymą bažnyčioje įskaudino ne tik Turgelių, ne tik Šalčininkų rajono, bet ir visos Lietuvos tikinčiuosius.

    Šalčininkų rajono savivaldybė reiškia pasipiktinimą dėl menininkais save vadinančių žmonių brutalaus poelgio. Pašaipa iš tikinčiųjų jausmų bei šventų simbolių nėra menas, o bažnyčia ne vieta reklamai ir pokštams. Įsiveržimas į maldos namus yra konkretus trukdymas tikintiesiems išpažinti savo tikėjimą. Toks elgesys nėra suderinamas su etikos normomis, pokštavimas apsivilkus liturginius drabužius bažnyčioje yra amoralus ir šventvagiškas poelgis. Aktorių elgesys kiršina bendruomenę, yra kvailas ir nepateisinamas.

    Esame įsitikinę, kad aktoriai pažeidė LR Konstituciją, kuri skelbia, jog, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Pabrėžiame, kad aktoriai sutrikdė tikinčiųjų bendruomenei atlikti religines apeigas.

    Rugpjūčio 16 d., Šalčininkų rajono savivaldybė kreipėsi į teisėsaugą dėl „menininkų“ veikų įvertinimo.



  • Ką žada didžiausias Vilniaus muzikos ir kultūros festivalis?
    Sauliaus Žiūros / Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

    Pirmąjį rudens savaitgalį Vilnių ir vėl užlies didžiausias muzikos ir kultūros festivalis, kasmet sostinės širdyje suburiantis gausybę vilniečių ir miesto svečių. Šįmet „Sostinės dienos“ neeilinės – jos ne tik 25-osios, bet ir sutampa su Lietuvos atkūrimo 100-mečiu, tad renginių ir muzikinių pasirodymų gausa nustebins kiekvieną. Šventės organizatoriai ragina kalendoriuje pasižymėti rugpjūčio 31–rugsėjo 2 d. ir pasinerti į miesto erdves bei žmonių mintis užpildantį festivalį. 

    Šiemet „Sostinės dienose“ koncertuos daugiau kaip 70 atlikėjų ir grupių net keturiose šventės scenose, tačiau ir be to šventėje pramogų atras kiekvienas – ne tik melomanas, bet ir iškirtinio dizaino mėgėjas, sporto, kultūros, gero maisto entuziastas ar mieste papramogauti susiruošusios šeimos su vaikais. 

    Sauliaus Žiūros / Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

    „Dūzgiantis prospektas“ kvies į keturias veiksmų erdves 

    Jau tradicija tapęs ir 12 metų dūzgiantis Gedimino prospektas tapo neatsiejama „Sostinės dienų“ dalimi. Nuo Katedros iki Lukiškių aikštės čia dūzgia Menų ir muzikos gatvė, Dizaino skveras, Knygų alėja, Gardžių lauktuvių kelias ir, žinoma, skirtingos muzikinės scenos – prie V. Kudirkos aikštės ir prie Nacionalinio dramos teatro.

    Menų ir muzikos gatvėje nuo Katedros iki V. Kudirkos aikštės šiemet savo išskirtinius rankų darbo kūrinius eksponuos profesionalūs dailininkai, keramikai, tapytojai. Jų apsuptyje įsikūrusi „Kuždesių“ scena taps jaukių susitikimų vieta – čia vyks gatvės teatro pasirodymai, bardų koncertai, poezijos skaitymai ir jaunų talentingų atlikėjų pasirodymai. Didžiojoje prospekto scenoje „Veiksmai“ – garsių ir visų laukiamų Lietuvos atlikėjų pasirodymai, o rytais jėgų šventei pasikrauti kvies „MyHero!“ sveikos gyvensenos judėjimas. 

    Šiais metais „Sostinės dienos“ ir vėl kvies į smarkiai išsiplėtusį Dizaino skverą, kuriame Lietuvos daizaineriai savo unikalius darbus eksponuos ne tik V. Kudirkos aikštėje, bet ir Gedimino prospekte nuo Jogailos iki A. Jakšto gatvės. Ypač lankytojų pamėgta Knygų mugė šįmet išsidėstys Gedimino prospekto atkarpoje prie rašytojos Žemaitės paminklo. Prospekte prie Lukiškių aikštės įsikurs Gardžių lauktuvių kelias, kur kiekvienas galės paragauti ir įsigyti įvairiausių gardumynų. 

    Atnaujinta ir jau vilniečių gausiai lankoma Lukiškių aikštė „Sostinės dienų“ metu virs „Žaidimų ir atrakcijų parku“ – čia vaikų ir šeimų lauks ne tik gausybė pramogų ir žaidimų, bet ir renginys „Šimtmečio šachmatai“, kuriame bus įrengta net 100 šachmatų lentų, o mūsų šachmatų didmeistrė Viktorija Čmilytė surengs Simultaną šimtui norinčių sužaisti šachmatininkų (bus paskelbta išankstinė registracija), vyks atviros pamokos vilniečiams bei miesto svečiams, geriausių šachmatų mėgėjų apdovanojimai, pokalbiai apie šachmatus, istoriją, žymių žmonių patirtys. Lukiškių aikštėje vilniečiai taip pat galės žaisti gigantiškais šachmatais drauge su GIGANTCHESS. 

    Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka
    Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka
    Vilniaus miesto savivaldybės nuotrauka

    Gero maisto krante – netradiciniai skoniai ir išskirtiniai muzikiniai bei audiovizualiniai pasirodymai

    Pernai „Sostinės dienose“ pristatyta nauja erdvė Neries krantinėje pranoko šventės dalyvių lūkesčius – krantinės atkarpoje tarp Žaliojo ir Karaliaus Mindaugo tiltų nuolat būriavosi daugybė geros muzikos ir gero maisto ištroškusių žmonių. Šįmet šioje erdvėje įsikurs dar daugiau maisto vagonėlių nei pernai – įmantriausius, rafinuočiausius ir egzotiškiausius patiekalus pateiks nedideli įvairūs restoranėliai, nišiniai ir jau pripažinimo sulaukę „gourmet“ kūrėjai.

    Ant Neries krantinės įrengtoje scenoje „Atspindžiai“ pasirodys garsūs atlikėjai, kurių muzikoje šiuolaikiškai atsispindi įvairių pasaulio kultūrų skambesiai, etniniai motyvai ar muzikiniai stiliai. Sutemus Neries krantinės erdvė pakvies tūkstančius renginio svečių į unikalų reginį – ambicingą 3D vizualinį projektą „Šokantys Neryje“, kurio ekranu taps į didžiulį aukštį iškeltas Neries upės vanduo. Penktadienio ir šeštadienio vakarais nuo 23 val. nakties šie 15 min. seansai bus rodomi po 4–5 kartus per vakarą, kad kuo daugiau vilniečių ir miesto svečių galėtų pasimėgauti įspūdingu garsų ir muzikos reginiu.

    BFL nuotrauka
    Vyginto Skaraičio / BFL nuotrauka

    Skambanti Katedra – didieji festivalio koncertai Katedros aikštėje

    Rugpjūčio 31-osios, penktadienio, vakarą Katedros aikštėje „Sostinės dienų“ atidarymo koncerte pasirodys garsioji britų grupė „Everything Everything“. Daugybę metų didžiausiuose pasaulio muzikos festivaliuose, tokiuose kaip „Glastonbury“ Didžiojoje Britanijoje, „Sziget“ Vengrijoje, Hamburgo „Dockville Festival“ Vokietijoje ir daugybėje kitų, koncertuojanti indie roko grupė iš Mančesterio milijonų gerbėjų širdis yra pavergusi originaliu stiliumi, užkrečiančia energija scenoje bei įspūdingais pasirodymais. Prieš britų kolektyvą Katedros aikštėje pasirodys vieni iš Lietuvos alternatyvaus roko lyderių – grupė „ba.“. 

    Paskelbta ir antrojo vakaro programa – rugsėjo 1 d.  21 val. Katedros aikštėje šėls nuotaikingieji ir teatrališkieji „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, o nuo 22 val. čia koncertuos viena ryškiausių šiandienos hiphopo grupių, didžiausias Lietuvos arenas užkariavę „Lilas ir Innomine“. 

    „Sostinės dienos 2018“ vyks rugpjūčio 31–rugsėjo 2 dienomis. Visi festivalio renginiai nemokami. Daugiau informacijos – www.sostinesdienos.lt.



  • Mt 19, 3–12 „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo“

      Pas Jėzų atėjo fariziejai. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?“ 
        Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių „sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“ ir pasakė: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“. Vadinasi, jau yra nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneišskiria“. 
        Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?“ 
        Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, ir veda kitą, svetimauja“. 
        Tuomet mokiniai sakė: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“. 
        Jėzus atsakė: „Ne visi išmano tuos žodžius, o tik tie, kuriems duota išmanyti. Nes yra eunuchų, kurie gimė tokie iš motinos įsčių. Yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Ir yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl dangaus karalystės. 
        Kas pajėgia išmanyti, teišmano“.

    Ez 16, 1–15. 60. 63: Tavo grožis buvo tobulas dėl mano papuošalų, kuriuos tau uždėjau: tu tapai kekše

       arba Ez 16, 59–63:  Aš atsiminsiu sandorą su tavimi tavo jaunystės dienomis

    Iz 12, 2–3. 4bcd. 5–6. P.: Tavo pyktis, Viešpatie, praėjo – mane tu paguodei.


    Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

    Evangelijoje skaitomos Jėzaus mintys paliečia daugiau nei vien šeimą, jos kalba apie visą žmogaus gyvenimą. Fariziejams paklausus apie skyrybas, Jėzus prabyla apie tai, kaip buvo „iš pradžių“, tai yra, kaip yra sukurtas pats žmogus. O sukurtas jis taip, kad „vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos“. Santuoka yra daugiau nei saugaus ir švelnaus meilės prieglobsčio vieta, tokia vieta yra tėvo ir motinos namai. Santuokoje žmonės susijungia ne vien tam, kad patirtų meilės džiaugsmą: jie ten dalijasi savo gyvenimu ir vienas kitam save paaukoja. Taigi, „nuo pradžių“ yra Dievo nustatyta taip, kad žmogus, patyręs ir išmokęs meilės tėvų namuose, iš jų išeina, kad savo meilę atiduotų kitam ir kitiems, dažniausiai savo šeimoje, pakviesdamas į gyvenimą ir auklėdamas vaikus, kad per kartas būtų perduodama nesavanaudiška, pasiaukojanti meilė. Tačiau nebūtinai vien šeimoje išpildomas savo gyvenimo padovanojimas meile.

    Jėzus kalba apie eunuchus – žmones, kurie valdovų būdavo sužalojami, kad netiktų šeimai, o tarnautų vien tik jiems. Kai kurie gimimo arba gyvenimo būna panašiai sužaloti, tačiau Viešpats kalba ir apie tuos, kurie savo valia atsisako šeimos gyvenimo, kad galėtų pasišvęsti Dievo karalystei.

    Katalikų Bažnyčioje tai įvyksta per dvasininkų celibatą arba vienuolinius įžadus. Atkreipkime dėmesį, kad žmogaus pasišventimą šeimai Jėzus ne supriešina skaistumo įžadams, o tik parodo, kad yra įvairių pasišventimo kelių. Tačiau „nuo pradžių“ Kūrėjo yra taip nustatyta, kad žmogus turi subręsti, palikti saugią tėvų globą ir savo gyvenimą pašvęsti kitiems.

    Bernardinai.lt



  • Apie prarastus miestus, komunizmą, velnią, cenzūrą ir prasmes tarp eilučių. Pokalbis su A. Franaszeku
    Andrzejus Franaszekas (imdb.com nuotr.)

    „Jis paženklino savąją epochą. Jis buvo galingas eseistas, įsimintinų pjesių autorius ir genialus poetas. Jis sukūrė savo kalbą: nuolankaus heroizmo, saviironiškos narsos ir romantizmo – romantizmo sielos, kuri vertina klasikinį grožio kanoną ir europietišką kelią būti lenku“, – apie vieną jų atsiliepė žymus disidentas, dabartinis dienraščio „Gazeta Wyborcza“ redaktorius Adamas Michnikas. 

    „Nobelio premija jam yra ne tik talento įvertinimas. Tai taip pat yra apdovanojimas už jo tvirtumą ir lojalumą vidiniam balsui, vedusiam jį per istorijos kliūtis ir savo asmenines patirtis“, – apie kitą atsiliepė literatūros kritikas Janas Blonskis. 

    Pirmasis jų – Zbigniewas Herbertas. Antrasis – paskutiniuoju LDK piliečiu save laikęs Czeslawas Miloszas. Šie du poetai paliko ryškų pėdsaką ne tik gimtosios Lenkijos literatūroje, tačiau ir Vakarų pasaulio kultūroje. Jų kūryba buvo ne tik grožio versmė, tačiau ir dialogo partneris, padėjęs geriau suvokti mūsų laikmetį. 

    Literatūros kritikas Andrzejus Franaszekas, su kuriuo pokalbiui susitikome Krasnogrūdoje, kur kadaise veikusioje lietuviškoje mokykloje dabar lankytojus priima jaukus šeimyninis viešbutėlis, parašė abiejų šių poetų biografijas – „Miloszas. Biografija“ ir „Herbertas. Biografija“. Tad ir kalbėtis norėjosi ne apie vieną kurį iš jų, o iš karto apie abu, siekiant palyginti, kuo buvo panaši ir kuo skyrėsi jų poetinė kalba, patirtys, požiūriai į svarbiausius XX amžiaus Lenkijos ir Europos įvykius – sovietinę okupaciją, komunizmą, pasipriešinimą, perėjimą iš diktatūros ir planinės ekonomikos į demokratiją ir rinkos ekonomiką.

    Pradėkime nuo to, koks buvo jūsų santykis su pagrindiniais biografijų herojais Czeslawu Miloszu ir Zbigniewu Herbertu? Juk viena yra rašyti kaip nesuinteresuotam mokslininkui, o visai kita – kaip jų poezijos gerbėjui ar mokiniui.

    Žvelgiant iš manosios perspektyvos, kai kalbame apie Miloszą ir Herbertą, susiduriame su skirtingomis situacijomis. Pažinojau Miloszą asmeniškai. Pirmą kartą sutikau jį darbuodamasis savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“. Ėmiau iš jo interviu, kelis kartus prašiau tekstų ir t. t. Trumpai tariant, buvau maža dalelė rato, kuris dešimtajame dešimtmetyje ir XXI amžiaus pradžioje Krokuvoje susiformavo aplink Miloszą. Man tai buvo labai svarbus, netgi sakyčiau, esminis mano gyvenimo susitikimas – ne tik inelektualiai, ne tik kaip poezijos skaitytojui, bet giliai asmeniškai. Be abejo, kalbant apskritai, asmeniniame gyvenime būta svarbesnių santykių, pavyzdžiui, su dukra. Tačiau, jei kalbėtume apie viešas asmenybes, tai Miloszas, be jokios abejonės, buvo pats svarbiausias. Sakyčiau, kad mane formavo Miloszo esė apie istoriją, politiką, poeziją. Šiuo aspektu buvau Miloszo mokinys.

    Cz. Miloszas Vilniuje

    Iš pradžių norėjau rašyti akademinę knygą apie Miloszo poeziją ir literatūrinį palikimą apskritai. Tačiau rinkdamas medžiagą ir vykdydamas tyrimus suvokiau, kad apie Miloszo poeziją yra prirašyta himalajai knygų. Tada turėjau sau pripažinti, kad nebūsiu pajėgus pasakyti kažką naujo apie Miloszo poeziją ar prozą. Tuo pačiu metu, rinkdamas medžiagą apie jo gyvenimą, suvokiau, kad yra daug dalykų, klausimų ir faktų, kurie nėra taip gerai žinomi. Tai buvo labai įdomi tema. Tada aš akademinę perspektyvą iškeičiau į kelią biografo, kuris rašo apie menininko gyvenimą žinodamas, kad neįmanoma kalbėti apie jį neapimant ir jo eilių, romanų bei kitų svarbių darbų. 

    Galiausiai baigiau šią knygą tik po Miloszo mirties. Tačiau pradėjau ją rašyti dar Miloszui esant gyvam. Jis apie tai žinojo ir pritarė. Kelis kartus ėmiau iš jo interviu, jis man leido tyrinėti savo archyvą, laikomą Beinecke bibliotekoje, Jeilio universitete, padėjo man susitikti su svarbiais jo gyvenime žmonėmis ir t. t. Tačiau proceso metu daugiausia dėl asmeninių priežasčių privalėjau padaryti kelias pertraukas Galiausiai po ilgos pertraukos pradėjau rašyti.

    Antano Sutkaus nuotr.

    Aiškiai žinojau, kad esu skolingas Miloszui. Tam tikra prasme jį mylėjau. Tai nereiškia, kad buvau pasirengęs rašyti apie jį tai, kas nebūtų tiesa, užmerkti akis prieš jo viešo ar privataus gyvenimo reikalus, kurie iš tiesų buvo komplikuoti ar net nesąžiningi. Tačiau širdimi vis dėlto buvau glaudžiai susisiejęs su savo herojumi.

    Kalbant apie Herbertą, situacija buvo kitokia. Niekada nesutikau jo asmeniškai. Aišku, kaip ir dauguma lenkų mokinių, pradėjau skaityti jo poeziją vidurinėje mokykloje. Herberto poezija paliko man didžiulį įspūdį ir tapau jos gerbėju. Ilgą laiką jis buvo man pats svarbiausias poetas. Būdamas studentas, parašiau darbą apie Herberto poeziją ir vėliau išleidau jį atskira knyga. Tai buvo veikiau tipinė knyga apie poeziją, kuri kūrybą analizavo iš filosofinio ir religinio požiūrio taško. Tačiau, kaip jau sakiau, niekada asmeniškai nesutikau autoriaus eilių, kurias taip vertinau. Su Herbertu apsikeičiau tik keliais laiškais. Būtent todėl manau, kad rašyti knygą apie Herbertą buvo kitokia patirtis – negalėjau būti toks artimas asmeniui, apie kurį rašau. Šiuo atžvilgiu yra sunkiau rasti asmeninį santykį, nes knygą galėjau konstruoti tik iš jo laiškų, eilėraščių ir t. t.

    Manau, kad tam tikra prasme šios dvi asmenybės man buvo akivaizdus pasirinkimas. Miloszas man buvo svarbiausias XX amžiaus antrosios pusės rašytojas, o Herbertas taip pat buvo vienas iš reikšmingiausių poetų.

    Be to, kas gali būti įdomu Lietuvos ir ne tik skaitytojui, tai faktas, kad tam tikrais laikotarpiais ir tam tikrose srityse jiedu buvo gana skirtingi. Dešimtmetį Miloszas ir Herbertas buvo labai artimi bičiuliai. Sakyčiau, kad jie daugiau ar mažiau visiškai sutarė dėl poezijos prasmės ir rašytojo tikslo. Tačiau tuo pačiu metu jų pagrindas buvo gana skirtingas, ir jie puoselėjo skirtingas politines idėjas. Tad rašydamas apie juos gali kalbėti ne tik apie poeziją ar jų privačius gyvenimus, tačiau ir apie istoriją bei politiką šiuolaikinėje Lenkijoje.

    Kaip jų poeziją ir kūrybą apskritai paveikė faktas, kad jie neteko savo gimtųjų miestų ir buvo fiziškai nuo jų atriboti? Miloszo atveju tai buvo Vilnius, kuris tapo Lietuvos, o vėliau ir Sovietų Sąjungos dalimi. Herberto situacijoje buvo Lvovas, kuris iš lenkų rankų perėjo sovietams. Be to, Miloszas savo kūryboje daug kalbėjo ne tik apie Vilnių, bet ir apie gimtąjį Isos slėnį, kuris jam buvo savotiškas visa ko pradžios, atskaitos taškas.

    Viena vertus, jų patirtys buvo daugmaž panašios, nes tiek Miloszas, tiek Herbertas augo miestuose, kuriuos Lenkija prarado per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau daug kitų dalykų yra skirtingi. Kaip ir sakėte, Miloszas daug rašė apie Vilnių, apie Lietuvą, apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Mes žinome citatą iš vieno Miloszo eilėraščių: 

    Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,

    Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.

    (Vertė Rolandas Rastauskas)

    Vilnius Miloszui buvo jo įsivaizduojamo pasaulio centras. Galbūt ne tik Vilnius, bet labiau Lietuva ir Šeteniai, kuriuose jis praleido dalį savo vaikystės – patį svarbiausią savo gyvenimo etapą.

    Būtent iš čia jis ima istorijos viziją, kalbančią apie tautų, religijų sugyvenimą Abiejų Tautų Respublikos (ATR) tradicijoje. Aišku, Miloszas visa tai perdėm idealizavo, tačiau jam tai buvo tam tikras aukso standartas, pagal kurį galėjo matuoti šiandieną. Iš tiesų man labai patinka jo idėjos apie ATR istoriją. Miloszas tuo pačiu metu turėjo ir lenkiškas, ir lietuviškas šaknis. Jis netgi rašė apie dviejų rūšių kraują, tekantį jo gyslomis. Antrojoje XX amžiaus pusėje jo perspektyva buvo išties itin išskirtinė. Daugelis lietuvių apibrėžė save kaip lietuvius, o daugelis lenkų laikė save grynais lenkais. Tačiau būta ir tokių (manau, labai mažai), kurie save laikė priklausančiais abiem, ir Miloszas buvo vienas jų. Jie nenorėjo rinktis ir nenorėjo būti padalinti tarp dviejų skirtingų tautų, kurios tam tikrais istorijos etapais kovojo viena su kita.

    Aišku, Miloszas visa tai perdėm idealizavo, tačiau jam tai buvo tam tikras aukso standartas, pagal kurį galėjo matuoti šiandieną. Iš tiesų man labai patinka jo idėjos apie ATR istoriją.

    Herberto pagrindas, sakyčiau, buvo kitoks. Iš pirmo žvilgsnio mes tarsi galėtume sakyti, kad situacija yra daugiau ar mažiau ta pati. Lvovas turėjo tą pačią tautų, religijų, kalbų įvairovę. Tačiau aš manau, kad miestas buvo veikiau pasidalinęs į skirtingas tautas, kurios nebuvo tokios artimos viena kitai, o, pavyzdžiui, lenkai ir ukrainiečiai atvirai tarpusavyje kovojo. Herbertas buvo auklėjamas pagal tradicinį lenkišką modelį. Tai nereiškia, kad jis buvo nacionalistas ar antisemitas. Tačiau jis neabejotinai buvo artimesnis Lenkijos visuomenei nei, pavyzdžiui, Miloszas.

    Zbigniewas Herbertas (A. Jałosiński/Forum/ culture.pl nuotrauka)

    Taip, po daugelio metų Herbertas per Vakarų Vokietijos radiją kalbėjo apie Lvovą kaip Europos modelį. Jis pabrėžė, kad jį domina tik tos kultūros, kaip, pavyzdžiui, Sicilija, kur situacija yra daugmaž panaši į Lvovo. Tačiau, kita vertus, Lvove jis buvo išugdytas suvokti, kad čia jis gyvena ant ribos tarp Europos ir Azijos. Tam, be abejo, yra tam tikrų priežasčių. Iš tiesų Lvovas buvo Lenkijos pasienio miestas. 1920 metais vyko Lenkijos ir bolševikinės Rusijos karas, kuris kai kuriems Lvove gyvenantiems Lenkijos piliečiams priminė antikos laikų susirėmimą tarp Atėnų ir Persijos. Tai buvo tarsi lenkų Termopilai. Herbertas, sakyčiau, kad deja, bet niekada rimtai nesidomėjo Rusijos kultūra, nes pirmą kartą Rusiją būdamas penkiolikmetis išvydo kaip Raudonąją armiją ir NKVD. Jis regėjo terorą, lenkus, kalinamus ir siunčiamus tremtin į Sibirą. Jis niekada taip ir nebandė atskirti Rusijos komunizmo nuo Rusijos kultūros.

    Herbertas, sakyčiau, kad deja, bet niekada rimtai nesidomėjo Rusijos kultūra, nes pirmą kartą Rusiją būdamas penkiolikmetis išvydo kaip Raudonąją armiją ir NKVD.

    Savo ruožtu Miloszas giliai domėjosi Rusijos kultūra – Dostojevskiu, XIX amžiaus filosofais. Herbertas tuo tarpu labai mėgo tik du Rusijos poetus – Mandelštamą ir Brodskį. Jis šiuos poetus mėgo dėl to, kad jie abu giliai domėjosi ir buvo įsišakniję antikoje ir klasikinėje tradicijoje. Vienoje savo užrašų knygelėje Herbertas rašė, kad tėra vienas prozos rašytojas, kuris jį domina Rusijos tradicijoje. Tai – Antonas Čechovas, kuris, anot Herberto, buvo mažiausiai rusiškas rašytojas iš visų Rusijos rašytojų. Jis niekada nesidomėjo Tolstojumi ir Dostojevskiu. Tai gana tipinė lenkams nuostata. Kalbant apskritai, mes veikiau bijome Rusijos ir jos kultūros.

    Yra ir dar vienas svarbus skirtumas tarp Miloszo ir Herberto. Miloszas tūkstantį kartų savo eilėraščiuose ir esė rašė apie Vilnių, tuo tarpu Herbertas iš dalies dėl cenzūros komunistinėje Lenkijoje, iš dalies dėl noro, kad jo eilės būtų universalesnės, ir iš dalies dėl vidinės traumos, keliuose eilėraščiuose rašydamas apie Lvovą nemini jo vardo ir kalba apskritai apie Miestą. Tik eilėse, kurias Herbertas rašė senatvėje, mes galime lengvai atpažinti, kad jis rašo apie Lvovą. Jam Lvovas, apskritai kalbant, buvo kažkas, apie ką jis atvirai nerašė. Be to, jis ir nenorėjo aplankyti miesto net po Sovietų Sąjungos žlugimo.

    O kaip jų poeziją ir kitą kūrybą veikė tai, kad Miloszas kūrė būdamas emigracijoje ir net nebūdamas tikras, ar jo kūryba pasieks skaitytojus Lenkijoje, o Herbertas didžiąją savo gyvenimo dalį kūrė Lenkijoje, kurioje veikė komunistinis režimas? Pataisykite, jei klystu, bet Herbertas galutinai iš Lenkijos emigravo tik devintajame dešimtmetyje.

    Ne, tai nėra visiškai tiesa. Net ir skaitytojai Lenkijoje nustemba, kai sužino, jog Herbertas daug laiko leisdavo užsienyje. Jis su šeima 1944 metais iš Lvovo persikėlė į Krokuvą, tada gyveno ne tik Krokuvoje, bet ir Torūnėje, Sopote, galiausiai – Varšuvoje. 1958 metais, kai jis išleido savo antrąjį poezijos tomą, Herbertui buvo pagaliau leista išvykti į Paryžių. Būtent ten jis susitiko Miloszą. Herbertas dvejus metus praleido Paryžiuje, tada trejiems metams grįžo į Lenkiją, paskui vėl išvyko užsienin. Taigi nuo 1958 iki 1998 metų, kai Herbertas mirė, jis daugiau ar mažiau pusę laiko praleido Lenkijoje, o likusį – Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Graikijoje ir JAV.

    Czeslawas Miloszas

    Nuotraukos autorius Kęstutis Vanagas/BFL
    © Baltijos fotografijos linija

    Tačiau akivaizdu, kad Miloszo ir Herberto situacija buvo skirtinga ne tik dėl cenzūros. Galbūt svarbiau yra tai, kad Miloszas galėjo visiškai laisvai iš distancijos reflektuoti Lenkiją ir lenkų tradicijas, lenkų katalikybę. Tuo tarpu Herbertas veikė Lenkijos viduje. Miloszas daug rašė apie antisemitizmą, intelektualinio gyvenimo skurdą, apie Lenkijos kolonializmą prieš ukrainiečius ir baltarusius. Jis ne tik buvo laisvas tai daryti, tačiau dar ir tam turėjo drąsos. Herbertas beveik niekada apie tai nerašė. Mes galime rasti kažkiek citatų jo interviu, tačiau tai tėra keli pavyzdžiai. Herbertas buvo labiau įsitraukęs į tai, kas vyko Lenkijoje. Jam kova su komunizmu buvo pats svarbiausias klausimas. Komunizmas Herbertui buvo grynasis blogis. Miloszo santykis su komunizmu buvo sudėtingesnis. Akivaizdu, kad jis nenorėjo būti Sovietų Sąjungos piliečiu ir aiškiai kalbėjo apie ten egzistuojančią totalitarinę sistemą. Tačiau tuo pat metu Miloszas domėjos marksizmu. Jaunystėje Miloszas buvo pagautas marksistinės utopijos ir net dešimtajame dešimtmetyje jis vis dar buvo nepatenkintas kapitalizmu ir jo nemėgo. Jis vis dar bent truputį svajojo apie kitokio pobūdžio visuomenę.

    Herbertui kova su komunizmu buvo pats svarbiausias klausimas. Komunizmas Herbertui buvo grynasis blogis.

    Herbertui panašūs klausimai buvo žymiai paprastesni – gerai tai ar blogai. Jam ne tik komunizmas, bet ir visos kairiosios ideologijos, ypač septintojo dešimtmečio naujosios kairės judėjimas Vakarų Europoje, buvo klaidingos idėjos, su kuriomis dera kovoti. Jam marksizmas ir pastangos sukurti naują pasaulį bei naują žmogų buvo paprasčiausias kelias į totalitarizmą, mirties stovyklas ir kraujo jūras. Toks Herberto suvokimas buvo suformuotas jo susidūrimo su Raudonąją armija Lvove ir gyvenimo komunistinėje Lenkijoje šeštajame dešimtmetyje.

    Miloszas 1951 metais, palikęs Lenkiją, parašė „Pavergtą protą“. Ten jis sukūrė intelektualų komunizmo paveikslą, kuris buvo labai patraukus senosios kairės būreliams Vakarų Europoje. Herbertas šeštąjį dešimtmetį regėjo iš kitokios perspektyvos. Jis buvo Lenkijos pilietis, regėjęs į kalėjimus uždaromus žmones. Jis regėjo komunistinę ideologiją, veikiančią praktikoje, ir niekada netikėjo kažkuo panašiu į hėgeliškąją Zeitgeist.

    Miloszas daugiau ar mažiau buvo tikras dėl velnio egzistavimo. Jis labiau domėjosi metafiziniais klausimais. Herbertas kartą rašė, jog jis niekada netikėjo abstrakčiu blogiu. Kaip istorikas ir savojo laikmečio liudininkas, jis velnią regėjo tik su žmogaus veidu. Miloszas buvo daugiausiai metafizikas, o Herbertas buvo etinis, nors ne tik, poetas.

    Žvelgiant dar giliau, Miloszas daugiau ar mažiau buvo tikras dėl velnio egzistavimo. Jis labiau domėjosi metafiziniais klausimais. Herbertas kartą rašė, jog jis niekada netikėjo abstrakčiu blogiu. Kaip istorikas ir savojo laikmečio liudininkas, jis velnią regėjo tik su žmogaus veidu. Miloszas buvo daugiausiai metafizikas, o Herbertas buvo etinis, nors ne tik, poetas.

    Kaip ta situacija, kad Herbertui teko rašyti būnant cenzūros prižiūrimoje Lenkijoje, veikė jo poetinę kalbą? Akivaizdu, kad buvo dalykų, apie kuriuos nebuvo leidžiama kalbėti, tačiau prie jų kai kurie poetai bandydavo bent jau prisiliesti netiesiogiai – rašydami, kaip populiaru sakyti, tarp eilučių.

    Manau, kad tai yra daugiasluoksnis reikalas, nes strategija, kaip perteikti tam tikras idėjas išvengiant cenzūros pinklių, buvo dalis viso to. Pavyzdžiui, su savo studentais aš galiu analizuoti jo trumpą prozos kūrinį „Bandymas išsklaidyti mitologiją“. Jame skaitome Olimpo dievų ginčą apie tai, ką daryti, kai žmonės jais nebetiki. Dauguma jų bando išgyventi, tačiau galiausiai pabaigoje Hermis nusižudo. Šiandienos jaunuoliai skaitydami šį tekstą veikiausiai gali diskutuoti apie tikėjimo stoką šiandienėje visuomenėje. Tačiau mums gana akivaizdu, kad tai yra tekstas apie Lenkijos pogrindžio armiją 1945–1946 metais. Ką daryti? Tęsti kovą ar bandyti išgyventi? Tai buvo bandymas išvengti cenzūros, bet ne tik. Taip pat, kaip jau anksčiau sakiau, tai buvo bandymas pasiekti, kad eilės būtų universalesnės. Žmonėms Lenkijoje ar Jungtinėje Karalystėje buvo lengva skaityti Herberto eilėraščius. Skaitydami Herberto „Fortinbraso elegiją“, mes galime suvokti, kad šio eilėraščio kontekstas yra Varšuvos sukilimas ir iš Sovietų Sąjungos atkeliaujančių lenkų komunistų, kurie yra dalis naujosios valdžios, norinčios įsitvirtinti šalyje, požiūris. Jie į Armijos Krajovos karius žvelgia taip, kaip kad Fortinbrasas žvelgė į Hamletą. Tai yra lokalinis kontekstas kai kuriems skaitytojams, tačiau egzistuoja ir universalesnis kontekstas. Pavyzdžiui, mes galime diskutuoti apie konfliktą tarp valdžios, galios ir intelektualų. Būtent savo daugiasluoksniškumu Herberto eilėraščiai atrado savo skaitytoją Vakaruose.

    Tradicija nėra tik kažkokia dovana. Tai nėra kažkas, kas tiesiog gali būti mums duodama. Tai yra kažkas, ką mes turime statyti, tai yra kažkas, iki ko mes turime užaugti, kad išmoktume suvokti ir augti dvasiškai, kartu rasdami savąją vietą toje tradicijoje.

    Tačiau Herbertas tuo pačiu metu giliai domėjosi ir graikų mitologija. Jam tai nebuvo tik kaukė ar kostiumas, tačiau gyvos tradicijos šaltinis. Jis ne kartą akcentavo, kad tradicija nėra tik kažkokia dovana. Tai nėra kažkas, kas tiesiog gali būti mums duodama. Tai yra kažkas, ką mes turime statyti, tai yra kažkas, iki ko mes turime užaugti, kad išmoktume suvokti ir augti dvasiškai, kartu rasdami savąją vietą toje tradicijoje. Tokiu atveju rašymas apie Hermį, Apoloną ir kitus jam įgyja prasmę. Viskas yra tam, kad formuotų mus pačius, mūsų dvasią. 

    Jūs minėjote, kad Miloszo ir Herberto požiūriai į komunizmą buvo skirtingi. O koks buvo jų požiūris į Solidarumą, Apskritojo stalo derybas 1989 metais, kai baigėsi komunizmo era Lenkijoje, ir kitus svarbius įvykius, susijusius su Sovietų Sąjungos ir komunizmo žlugimu Vidurio bei Rytų Europoje?

    Vėlgi mes turime kalbėti apie skirtumus. Medžiaga čia labai sudėtinga. Mes galėtume sakyti, kad Miloszas buvo situacijos, kuri susiklostė dešimtajame dešimtmetyje, laimėtojas. Jis galėjo sugrįžti į Lenkiją, palaipsniui įsikurti Krokuvoje. Jis daug publikavosi, dalino gausybę interviu, jis buvo regimas žiniasklaidoje ir tapo neabejotinai pačia svarbiausia literatūrine figūra dešimtojo dešimtmečio Lenkijos literatūriniame gyvenime. Jis daugiau ar mažiau gerai sutarė su naujuoju dešimtojo dešimtmečio elitu, kuris priėmė Apskritojo stalo derybų rezultatus. Šiose derybose buvo pasiektas kompromisas tarp komunistų ir opozicijos suvokiant, kad mes negalime sau leisti pilietinio karo, mes negalime visų tų režimo žmonių uždaryti kalėjimuose ir galiausiai privalome žiūrėti į priekį, kad kurtume modernią valstybę. Tai buvo daugeliui žmonių, įskaitant, pavyzdžiui, ir mane, artimas požiūris. Tačiau dabar šis požiūris, deja, nebėra toks populiarus.

    Šiose derybose buvo pasiektas kompromisas tarp komunistų ir opozicijos suvokiant, kad mes negalime sau leisti pilietinio karo, mes negalime visų tų režimo žmonių uždaryti kalėjimuose ir galiausiai privalome žiūrėti į priekį, kad kurtume modernią valstybę.

    Tuo tarpu Herbertas, kalbant apskritai, buvo nusivylęs šiuo kompromisu. Veikiausiai savo sieloje jis negalėjo susitaikyti su tam tikra atminties stoka, kai staiga nebeatsimenama, kas buvo geras, o kas blogas tuo metu. Jis norėjo brėžti aiškią liniją, kad buvę komunistai susilauktų teisingumo. Herbertas taip pat nenorėjo, kad buvę komunistai liktų aktyvūs politiniame gyvenime. Su tokia savo pozicija Herbertas rado savo nišą daugiau ar mažiau dešiniųjų gretose. Iš tiesų dešimtajame dešimtmetyje priklausiusieji šioms gretoms tam tikra prasme buvo marginalizuoti.

    Herberto kaip poeto asmeninė situacija buvo geriausia devintajame dešimtmetyje per karinę padėtį, kai jis paskelbė „Pranešimą iš apsupto miesto ir kitas poemas“. Jis buvo svarbiausias to dešimtmečio Lenkijos poetas. Tačiau dešimtojo dešimtmečio dvasia buvo gana skirtinga nuo devintojo. Devintajame dešimtmetyje žmonės jautėsi esą kartu pogrindyje tam, kad priešintųsi valdžioje esantiems komunistams. Vėlyvajame dešimtajame dešimtmetyje kiekvienas norėjo būti pats sau. Žmonės norėjo kalbėti ne apie kovą už laisvę, bet veikiau apie tai, kaip sukti verslą, vystyti ekonomiką. Šiuo laikmečiu Herbertas nebebuvo toks populiarus kaip kad devintajame dešimtmetyje. Jis buvo kiek primirštas tiek didžiosios žiniasklaidos, tiek literatūrinio pasaulio. Tad veikiausiai jis buvo kiek nusivylęs. Be to, jis sunkiai sirgo tiek fiziškai, tiek iš dalies psichiškai, nes daugelį dešimtmečių jį kankino bipolinis sutrikimas. Herbertas šios ligos buvo smarkiai išsekintas. 

    Tačiau Herbertas išlaikė savo politines nuostatas ir, kaip jau sakiau, buvo giliai nusivylęs naująja politine ir veikiausiai moraline situacija. Jis tapo vieno dešiniosios pakraipos (neturiu mintyje nacionalistinio) konservatyvaus savaitraščio skiltininku. Čia norėčiau pabrėžti, kad yra nesąžininga ir neleistina, kad radikalios dešiniosios partijos šiandien savintųsi Herbertą kaip savo globėją. Jis priešinosi antisemitizmui, aiškiai pabrėžė, jog egzistuoja skirtumas tarp nacionalizmo bei patriotizmo ir kad tai nėra tapatu. Beveik neabejoju, kad jis priešintųsi dabartinėms nuostatoms, kurios Lenkijoje, Vengrijoje ir kitose valstybėse vyrauja pabėgėlių atžvilgiu. Rašydamas Herberto biografiją, norėjau labai aiškiai parodyti, kad mes negalime apie Herbertą galvoti kaip apie šiandienos dešiniųjų šventąjį.

    Galiausiai pabaigai galbūt verta pridurti, jog prieš kelerius metus aš atvykau į Seinus, kur su „Paribio“ fondo vadovu Krzysztofu Czyzewskiu organizavome diskusiją apie Miloszo „Gimtąją Europą“. Tada, prieš septynerius metus, aš savęs klausiau, kodėl mes vis dar kalbame apie „Gimtąją Europą“ ir diskutuojame apie ketvirtąjį dešimtmetį. Juk šiandien jauni žmonės yra kitokie, jie gali keliauti į užsienį, turėti gausybę draugų feisbuke ir t. t. Tačiau, deja, klydau, nes pastaraisiais metais mūsų situacija primena praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Ir vėl turime grįžti prie Miloszo „Gimtosios Europos“, kad suvoktume savo laikmetį. Deja, kaip jau sakiau… 

    Andrzejus Franaszekas (1971) yra literatūros kritikas, savaitraščio „Tygodnik Powszechny“ redakcinės kolegijos narys, Krokuvos pedagoginio instituto dėstytojas, tarptautinių Zbigniewo Herberto vardo literatūros apdovanojimų žiuri sekretorius. Jis yra parašęs knygas „Miloszas. Biografija“, „Tamsusis pavasaris. Esė apie kentėjimą Zbigniewo Herberto darbuose“ ir „Kelias iš pragaro. 44 apybraižos apie literatūrą ir sielos nuotykius“. Naujausioji jo knyga „Herbertas. Biografija“ pasirodė 2018 metais.



  • Kodėl gerbiame Mariją

    Fulton J. Sheen „Pirmoji pasaulio meilė: Marija, Dievo Motina“. Vilnius: „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė.

    Kviečiame skaityti pirmos Lietuvoje išleistos garbingojo arkivyskupo Fultono Sheeno (1895–1979) knygos ištrauką. 

    Norint suprasti Mariją, reikia suvokti, kad pradėti galvoti turime ne nuo jos. Mes pradedame nuo Kristaus, Gyvojo Dievo Sūnaus! Kuo mažiau galvojame apie Jį, tuo mažiau galvojame ir apie ją; kuo daugiau galvojame apie Jį, tuo dažniau prisimename ir ją; kuo labiau garbiname Jo dieviškumą, tuo labiau gerbiame ir jos motiniškumą, kuo menkiau garbiname jo dieviškumą, tuo mažiau randame priežasčių gerbti ir ją. O jei įklimptume į tokią klaidą, kad pradėtume netikėti į Kristų, Dievo Sūnumi, tuomet išgirdę jos vardą galėtume netgi imti piktintis. Nerasime nė vieno nuoširdžiai mylinčio mūsų Viešpatį, kuris nemėgtų Marijos. Tie, kuriuos piktina pamaldumas Marijai, neigia ir Jo dieviškumą ar mokymą apie pragarą, skyrybas, teismą.

    Tik dėl mūsų dieviškojo Viešpaties, jokiu būdu ne dėl jos pačios, Marijai skiriamas ypatingas dėmesys. Jei ne Jis, jos motiniškumas ištirptų žmogiškume. Bet regima Jo dieviškumo šviesoje ji tampa unikali. Mūsų Viešpats yra Dievas, kuris tapo žmogumi. Niekada – nei anksčiau, nei vėliau, begalybė netapo laikinumu moteryje, nei visagalybė nebuvo supančiota kūnu Mergelėje. Tai Sūnus padaro jos motiniškumą išskirtinį.

    Vienas katalikas berniukas pasakojo savo kaimynui universiteto profesoriui apie Švenčiausiąją Motiną. Profesorius pasišaipė: „Betgi nėra jokio skirtumo tarp jos ir mano motinos.“ O berniukas atsakė: „Gal ir taip, bet tarp jų sūnų skirtumas pasiutiškai didelis!“

    Štai kur atsakymas. Kadangi mūsų Viešpats taip išsiskiria iš kitų sūnų ir mes išskiriame Jo Motiną iš visų kitų motinų. Kadangi amžinąją prigimtį Jis gavo iš Tėvo kaip Dievo Sūnus, o laikiną žmogiškąją – Marijos įsčiose kaip žmogaus sūnus, Jo atėjimas sukūrė naują santykį. Ji nebėra privatus asmuo, kaip visos kitos motinos. Mes nepadarome jos kitokia, ji yra kitokia. Mes Marijos nepasirinkome, Jis pasirinko.

    Bet kodėl reikėjo gimti iš Mergelės? Galėtume nekreipti dėmesio į mėsininko ar kepėjo gimimo aplinkybes, tačiau kalbant apie Kristų, to daryti negalime, nes Kristus yra Dievo Sūnus. Jei Marija po Sekminių papasakojo apaštalams apie Jėzaus gimimą, tai turėjo būti svarbu, jei apaštalai įtraukė jos pasakojimą į tikėjimo išpažinimą. Jei Kristus  pripažįstamas Dievo Sūnumi, tai svarbitampane tik Jo priešistorė, aprašyta Evangelijos pagal Joną prologe, bet ir Jo istorija, o ypač gimimas.

    Ar gimimas iš Mergelės yra tinkamas ir prideramas? Marijos nenuodėmingumas mūsų tikėjimui sunkumų nekelia (nebent būtume žydai). Sunkumai kyla galvojant apie stebuklingo gyvybės proceso fizinį įmanomumą. Stengdamasis apsaugoti savo Motiną nuo bet kokios dėmelės, Jis užkirto kelią abejonėms apie Jo dievišką tėvystę, kad niekas nežeistų jos širdies, jos moteriškos širdies. Mums net menkiausia dalele neįmanoma įsivaizduoti ar pajusti tos neaprėpiamos meilės, kuria Kristus myli savo Motiną. Jei mums reikėtų spręsti, kaip apsaugoti savo motinas nuo kenksmingo gėdos prisilietimo, ko tik mes nepadarytume. Tai argi sunku patikėti, kad visagalis Dievo Sūnus padarys visa, kas įmanoma, kad tik apsaugotų savo Motiną?

    Joks pergalę švenčiantis vadas nežengia į miestą dulkėtais keliais, jei tik gali tuos kelius nukloti gėlėmis. Jei Begalinis Tyrumas būtų pasirinkęs įžengti į žmoniją ne per žmogiškojo tyrumo vartus, tai būtų sukėlę didžiulių sunkumų – kaip Jis galėjo būti be nuodėmės, jei kilo iš nuodėmingos žmonijos? Jei į juodus dažus pamerktas teptukas pajuoduoja, jei dažų spalva persiima drobė, tai argi ta kalte, kuria permirkusi visa žmonija, pasaulio akyse nebūtų persisunkęs netgi ir Jis? Jei Jis būtų atėjęs į žemę pro silpnos dorovės kviečių lauką, tai argi Jo žmogiškosios prigimties rūbas nebūtų apkibęs pelais?



  • Priešmokyklinis ugdymas: kada ir kur?

    Kolpingo kolegijos nuotrauka

    „Duokite man vaiką iki septynerių ir aš jums duosiu žmogų“ (Šv. Pranciškus Ksaveras)

    Vasaros pradžioje nuvilnijo diskusijos apie mokslo metų trukmės ilginimą. O tai tik vienas mokymosi trukmės ilginimo aspektas. Kitas aspektas yra mokyklinio amžiaus jauninimas. Dar neseniai Lietuvoje privalomas formalus ugdymas buvo pradedamas pradinėje mokykloje nuo septynerių metų. Priešmokyklinį ugdymą institucijose tėvai rinkdavosi savo iniciatyva. 2016–2017 mokslo metais privalomas tapo priešmokyklinis ugdymas, į kurį jau buvo pakviesti šešiamečiai. Taip metais paankstėjo privalomas formalusis ugdymas. Jei tėvai nori į priešmokyklinį ugdymą išleisti penkiametį vaiką, tai savivaldybės pedagoginė-psichologinė tarnyba turi nustatyti, kad jis brandus mokytis pagal priešmokyklinio ugdymo programą.

    Dabar jau diskutuojama apie priešmokyklinio ugdymo amžiaus jauninimą. Buvo planuojama, kad jau nuo 2018–2019 mokslo metų penkiamečiai privalės lankyti priešmokyklinio ugdymo klases/grupes. Tačiau, išsigandus dvigubai išaugusios priešmokykinukų bangos, ši iniciatyva buvo atidėta metams. Pagrindiniai argumentai buvo: nepakankama mokyklų infrastruktūra, infrastruktūros pritaikymas mažesniems mokinukams, pedagogų trūkumas ir esančiųjų pasirengimas darbui su penkiamečiais, ugdymo programų pritaikymas ir priešiškas tėvų nusiteikimas. Po metų matysime, ar per metus bus pasirengta šiam žingsniui, ar jis bus žengtas nepasirengus.

    Priešmokyklinis ugdymas – tėvų požiūris

    Tradiciškai dalis tėvų remiasi savo patirtimi ir taiko ją vaikams. „Ėjau į mokyklą nuo septynių ir nieko blogo: išmokau skaityti, rašyti ir skaičiuoti, gerai mokiausi, baigiau aukštąjį ir susitvarkiau gyvenimą. Ko dabar tiems vaikams gadinti vaikystę?“ – samprotauja tėvelis. „Tegul dar paauga, sustiprėja, subręsta, tada tikrai galės apsiginti nuo kitų vaikų ir vykdyti visus mokyklos reikalavimus“, – antrina mamytė.

    Sutikčiau su tuo tėveliu, jei ignoruočiau faktą, kad gyvenu jau kitais laikais, kai mano vaikas ateityje konkuruos globaliame pasaulyje ir jam nepakaks mokėti skaityti, rašyti ir skaičiuoti ar komplekto akademinių žinių. Jiems reikės mokėti bent kelias užsienio kalbas, laisvai valdyti technologijas, valdyti informacijos srautus ir kurti savo integralų žinojimą, pasitikėti savimi ir kritiškai vertinti savo galimybes, kelti idėjas ir išlaikyti discipliną, autonomiškai veikti ir mąstyti bei įsitraukti į komandas, atskleisti savo unikalumą ir prisiimti atsakomybę už bendrą gėrį.

    Sutikčiau ir su mamyte, nes suprantu jos norą apsaugoti vaiką nuo visa ko agresyvaus: kova už būvį, konkurencija ir patyčiomis paremtų santykių bei užgriūsiančios mokyklos reikalavimų naštos. Bet aš renkuosi nesutikti, nes matau kitokios mokyklos galimybę: kur kuriama saugi pagarbiais tarpusavio santykiais grįsta aplinka, o pirmos klasės reikalavimų šokas suvaldomas nuosekliu individualizuotu ugdymu nuo priešmokyklinės klasės (5–6 metų). O jei pažiūrėtume iš kitos pusės: „Ne penkiametis ar šešiametis turi pribręsti mokyklai, o mokykla turi pribręsti jaunesniems mokiniams ir atverti jiems duris be pavojaus sugadinti vaikystę.“

    Didėjanti tėvų dalis anksti susirūpina savo vaikų ugdymu: patys aktyviai mokosi, kryptingai ugdo vaikus namuose, kreipiasi į profesionalus pagalbos, atidžiai renkasi ugdymo institucijas, patys arba su būrelių pagalba papildo institucinio ugdymo spragas arba tenkina individualius vaiko ugdymo poreikius. Tačiau net geriausių norų kupiniems tėvams trūksta laiko arba kompetencijų planuoti ir organizuoti ankstyvąjį ugdymą, o kai kuriais atvejais – net ir įgyvendinti.

    Audronė Allan. Kolpingo kolegijos nuotrauka

    Priešmokyklinio ugdymo standartas – „pasidaryk pats“

    Rengdama Kolpingo pradinės mokyklos priešmokyklinio ugdymo programą analizavau lietuviškas priešmokyklinio ir pradinio ugdymo programas bei lyginau jas su programomis tų šalių, kurios kryptingą ugdymą pradeda nuo penkerių metų. Pastebėjau, kad lietuviškoje priešmokyklinio ugdymo programoje tik bendru pobūdžiu apibrėžtos kompetencijos ir lavinami gebėjimai. Pasigedau aiškaus ugdymo pasiekimų lygmens (standarto), į kurį reikia orientuotis priešmokyklinio ugdymo pakopoje.

    Su bendrosiose programose užduota lavinamų kompetencijų visuma ir visuminio ugdymo nuostata aš visiškai sutinku. Bet ugdymo standartą tenka nusistatyti pačiam. Šiuo metu ugdymo standartą nustato mokomosios medžiagos autoriai, priešmokyklinio ugdymo institucijos, pedagogai arba patys tėvai. Vėl prisimenu diskusijas su mamytėmis ir tėveliais, kurie klausia konkrečiai: „Ar vaikas, eidamas į pirmą klasę, jau turi mokėti skaityti?“, „Ar jis turi mokėti atlikti aritmetinius veiksmus iki dešimties?“ ir t. t. Jei pasidomėsite, tai atsakymų sulauksite visokių.

    Priešmokykliniame ugdyme egzistuoja standarto neapibrėžtumas, o pirmoje klasėje kaip žaibas iš giedro dangaus kerta reikalavimas atliepti standartą. Juk Lietuva nori gražiai atrodyti tarptautiniuose lyginamuosiuose pasiekimų tyrimuose, mokyklos siekia išsilaikyti aukštų pasiekimų (pagal standartizuotus testus) reitinguose, o tėvai nori, kad jų vaikai būtų stipriai parengti.

    Lietuva tapo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare. Būtent iš ten ateina išorinis spaudimas mūsų politikams švietimo sistemos kaitai. Jei lygiuojamės į EBPO šalių švietimo lygmenį, tai turime aiškiau standartizuoti priešmokyklinio ugdymo turinį.

    Penki priešmokyklinuko uždaviniai

    Būtina prisiminti, kad priešmokyklinis ugdymas yra daug daugiau, nei ugdymo programoje apibrėžtų pasiekimų realizavimas. Tai yra tik vienas iš penkių priešmokyklinuko sprendžiamų uždavinių:

    1. Jei vaikas iki tol nelankė darželio ir augo šeimoje, tai jam teks atsiskirti nuo tėvų ir tapti labiau autonomišku bei savarankišku asmeniu. Jam teks būti, dirbti ir spręsti problemas aplinkoje, kur nėra mamos ir tėčio. Čia reikia jautraus pedagogo pagalbos. Jei šis uždavinys priešmokyklinio ugdymo pakopoje neišsprendžiamas, tai jį teks spręsti pirmoje klasėje.

    2. Priešmokyklinukui mokykloje teks susikurti naujus santykius: susidraugauti su naujais vaikais ir rasti savo vietą grupėje, pasiekti tarpusavio supratimą su mokytojais, suvokti ir priimti bendro buvimo mokykloje taisykles. Čia tėvai gali nuspręsti, ar dar paliks vaiką įprastoje darželio grupėje ir socializacijos naujoje mokykloje uždavinį kels pirmokui.

    3. Naujoje mokykloje jis turės susiorientuoti naujoje erdvėje: čia ateinu ir palieku drabužius, o ten mokomės, čia yra mano daiktai, o ten mūsų bendri, čia tyliai ilsimės, o ten žaidžiame ir galime patriukšmauti. Vieni vaikai labai greitai orientuojasi naujoje aplinkoje, kitiems reikia daugiau laiko.

    4. Išmokti mokytis tos mokyklos (ugdymo sistemos) pedagoginėje kultūroje: mokytis vadovaujant mokytojui ir savarankiškai, individualiai ir vaikų grupėje; įsivertinti savo mokymąsi ir pasiekimus, prašyti, priimti ir teikti pagalbą; atliepti mokyklos reikalavimus ir atrasti savo unikalų mokymosi stilių. Šį uždavinį suvokiantys tėvai renkasi ugdymo sistemą ir stengiasi išlaikyti jos tęstinumą per pakopas.

    5. Realizuoti ugdymo programą ir išlavinti joje numatytus gebėjimus ir įgūdžius, įgyti žinių bei pasirengti pereiti į kitą mokymosi etapą – pirmą klasę. Čia jau tėvai turi pasitikėti paslaugą teikiančios institucijos rengimo standartu. Kai kurie jų analizuoja pradinių mokyklų, į kurias nori leisti savo vaiką, standartą ir į jį orientuoja priešmokyklinį ugdymą.

    Kiekvienas iš šių penkių uždavinių iš mažojo mokinuko reikalauja pastangų. Vieni sėkmingai su visais penkiais uždaviniais susitvarko, kitiems jie sukelia didelį stresą. Vienose priešmokyklinio ugdymo institucijose numatoma kryptinga pagalba sprendžiant visus penkis uždavinius, o kitur – akcentuojami tik akademiniai pasiekimai.

    Tėvų sprendimas – kada ir kur?

    Dabar tėvai gali spręsti, kada ir kur jų vaikai tuos uždavinius spręs:

    Ar jie pradės nuo penkerių, ar nuo šešerių metų? Šis sprendimas yra aštresnis šių metų penkiamečių tėvams, nes šiemet jie laisvi patys spręsti, įvertinant tikimybę, kad būtent jų vaikai kitais metais pateks „ant bangos“, kai į priešmokyklines klases susigrūs penkiamečiai ir šešiamečiai. Sprendimas palaukti dar metus turėtų būti grindžiamas tikėjimu, kad Lietuvos švietimo sistemoje per metus bus atlikti parengiamieji darbai ir bus pasirengta dvigubam priešmokyklinukų srautui.

    Tie, kas jau apsisprendė, kada pradėti priešmokyklinį ugdymą, turi priimti sprendimą „Kur?“ Ar jie nuspręs palikti vaiką ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, kurios ugdymo standartas juos tenkina, o socializacijos bei adaptacijos pradinėje mokykloje uždavinius paliks pirmai klasei? Ar jie iš karto rinksis pradinę mokyklą su jos ugdymo sistema ir standartu bei ten pradės savo vaiko mokyklinį gyvenimą nuo priešmokyklinės ugdymo pakopos?

    Teksto autorė Audronė Allan – socialinių mokslų daktarė, Kolpingo pradinės mokyklos ugdymo turinio vadovė



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.