Bernardinai.lt

Bernardinai.lt

Bernardinai.lt
  • Šv. Marija Margarita Alakok (Alacoque)

    Povilo Zaleskio nuotrauka

    Šv. Marijai Margaritai Alakok (Alacoque) (1647–1690), kukliai vizitiečių vienuolei iš Paray le Monial buvo skirta ypatinga misija – Kristus jai atskleidė savo Širdies troškimus ir patikėjo atnaujinti šį pamaldumą XVII amžiaus Prancūzijoje. Tuo metu žmonių tikėjimas buvo pakirstas, prieš Bažnyčią buvo maištaujama, nepaisoma jos mokymo. Šimtmečius kurtą Bažnyčios struktūrą ardė stiprėjantis protestantizmas, jansenizmo erezijos, racionalizmas.

    Nėra jokių duomenų, rodančių, kad ši vienuolė būtų ką nors žinojusi apie šį pamaldumą iki apreiškimo ar kad būtų atkreipusį į jį dėmesį. Apreiškimų būta daug ir jie buvo ypatingi: pirmas apreiškimas, įvykęs per šv. Jono šventę, kai Jėzus leido Marijai Margaritai, kaip kažkada šv. Gertrūdai, priglausti galvą prie Jo Širdies ir atskleidė jai savo meilės stebuklus, sakydamas, kaip Jis trokšta, kad visa žmonija apie tai sužinotų, kad Jo gerumo lobiai pasklistų, ir šiam darbui Jis išsirinko ją (gruodžio 27 d., turbūt 1673 m.); antras apreiškimas, kuriame Jis paprašė, kad būtų pagerbtas per Jo Širdį; apreiškimo metu Jis pasirodė švytintis meile ir paprašė pamaldumo atpirkimo meilei dažnai priimant Komuniją [tais laikais Komuniją priimdavo tik kartą per metus], taip pat priimant Komuniją kiekvieną mėnesio pirmąjį penktadienį ir laikytis Šventosios valandos (turbūt 1674 m. birželį ar liepą); trečiasis apreiškimas vadinamas „didžiuoju,“ įvykęs per Kristaus Kūno oktavą 1675 m., turbūt birželio 16 d., kai Jis pasakė: „Štai Širdis, kuri taip mylėjo žmones … vietoj padėkos iš didesnės (žmonijos) dalies susilaukiu tik nedėkingumo…”, ir paprašė Marijos Margaritos atsilyginimo šventės penktadienį po Kristaus Kūno oktavos, liepdamas jai pasitarti su tėvu Klodu de la Kolombjeru, kuris tuo metu buvo nedidelių jėzuitų namų Paray miestelyje vyresniuoju; pagaliau apreiškimai, per kuriuos Marija Margarita buvo paprašyta, kad Švč. Širdį iškilmingai pagerbtų ir Prancūzijos karalius, o naujojo pamaldumo skleidimas buvo patikėtas vizitietėms bei Jėzaus draugijos kunigams.

    Praėjus kelioms dienoms po „didžiojo apreiškimo“ 1675 m. birželį, Marija Margarita visa papasakojo tėvui de la Kolombjerui, kuris, atpažinęs Dievo Dvasios veikimą, pasišventė Švenčiausiajai Širdžiai. Jis paliepė šventajai aprašyti apreiškimą ir išsiuntinėjo jos pasakojimą po visą Prancūziją ir Angliją. Jam mirus 1682 m. vasario 15 d., dvasiniame dienoraštyje buvo rasta paties kunigo ranka perrašyta Marijos Margaritos pasakojimo kopija ir jo mintys apie pamaldumo naudą. Dienoraštis kartu su pasakojimu ir išsamiu pamaldumo paaiškinimu buvo išleistas Lione 1684 m. Nedidelė knygelė buvo labai populiari, taip pat ir Paray vienuolyne – didžiuliam Marijos Margaritos sumišimui. Nepaisydama to, šventoji pasiryžo tai išnaudoti ir knygelės padedama skleidė jos širdžiai brangų pamaldumą. Prie jos prisijungė ir vienuolyno seserys, iš pradžių buvusios nusiteikę priešiškai.

    Per apreiškimą 1674 m. Marijai Margaritai buvo parodyta Švč. Širdis liepsnose, akinanti labiau už saulę ir skaidri kaip krištolas, su garbinama žaizda. Širdį juosė erškėčių vainikas, simbolizavęs žmonių nuodėmių sukeltas kančias. O ant Širdies uždėtas kryžius, kuris reiškė, jog nuo pat pirmosios Įsikūnijimo akimirkos, nuo tos akimirkos, kai susiformavo Švč. Širdis, ant jos buvo uždėtas Kryžius. Pagal šią viziją Marija Margarita nupiešė atvaizdą, kurį Bažnyčia garbina ir šiandien – liepsną, erškėčių vainiką ir Kryžių.



  • Lk 11, 37–41 „Duokite žmonėms iš vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta“

     Vienas fariziejus pasikvietė Jėzų pietų. Įėjęs į vidų, jis tiesiog užėmė vietą prie stalo. Tai matydamas, fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį. 
        O Viešpats kreipėsi į jį: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo. Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta“.

    Skaitiniai E2 (404)

    Gal 5, 1–6: Nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile

    Ps 119, 41. 43. 44, 45. 47. 48. P.: Viešpatie, būki man maloningas.


    Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

    Reklama, pagerbimas... Šie du žodžiai pirmiausia ateina į galvą, mąstant apie šios dienos Evangelijos ištrauką. Fariziejus kviečiasi Jėzų pietų. Kviečiasi, gal net tikėdamasis, kad jis Jėzaus akyse palips laipteliu aukščiau, kad svečias tikrai nesididžiuos atvykti į jo namus. Juk jis – tas, į kurį turi visi lygiuotis, kuris turi visus įmanomus išminties raktus ir kuriam viskas yra garantuota. Įskaitant ir buvimą šalia Mesijo. Lyg tai priklausytų nuo užimamos visuomeninės padėties...

    Ir štai akibrokštas. Jėzus tiesiog be didesnių ceremonijų sėdasi prie stalo. Gal buvo išalkęs, pavargęs... Įgudusi fariziejaus akis tokios klaidos negali nepastebėti. Juk visiems galioja vienodos taisyklės. Šioje vietoje, tiesa, galbūt daug kas pavartotų panašų sakinį...Tačiau visgi būtent čia vertėtų kiekvieno, taip pat ir savęs, klausti: tradicijos: ką jos turi liesti – išorę ar ir vidų? Juolab kad ir Jėzus, atsakydamas į fariziejaus priekaištus ir dejones širdyje, kviečia apie tai susimąstyti.

    Taip, gerai, sveikintina prie stalo sėstis nusimazgojus rankas. Tai puiki higieninė priemonė. Anais laikais tai reiškė ir visokeriopą švarumą. Juk tik švarūs žmonės gali sėstis prie stalo toje šalyje, kur teka pieno ir medaus upės... Ilgainiui klaidingai apsiribota tik išoriniu švarumu.

    O ir šiandien, ar šiandienis žmogus, laikydamasis kokių nors taisyklių, dar klausia, ką visa tai reiškia man, mano vidui? Jėzus kviečia kreipti dėmesį ne vien tik į išorę, bet ir į vidų. Šį kvietimą turime išgirsti mes visi. Juk koks skirtumas, jei mes išoriškai ir duodame ranką savo broliui, sesei, sakome gražius, švelnius žodžius, dalijame labdarą nepasiturintiems, o širdyje keikiame ar norime, kad kiti matytų tik mūsų išorinę šypseną, išorinius gestus. Jėzaus akyse jie nieko nereiškia.

    Anas fariziejus, be abejo, sėdosi prie pietų stalo išoriškai rūpestingai nusimazgojęs viską. O kas dėjosi jo širdyje? Reklama, saviraiška, geriausios vietos, pagerbimas. Tie dalykai, kurie uzurpuoja artimo meilės vietą. Gal ir daugiau kokių nors negatyvių dalykų buvo: keršto planai, noras tą patį Jėzų pašalinti iš akiračio, sugauti kalboje. Dalykai, kurių žmogus negali matyti. Bet ne Dievas.

    Dievo akyse nešvari širdis daug blogiau nei nešvarios rankos. Tad visa, ką darome, pirmiausia darykime širdimi. Pradėkime nuo išmaldos ir kitų artimo meilės darbų. Nuo darbų, kurie iš tiesų apvalo ir širdį, ir rankas...

    Bernardinai.lt



  • Antradienio, spalio 16-osios, skaitiniai

    {"main_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/o\/8786659ec0507d5ef20887d92f9c0032.jpg"},"main_article":{"title":"Kod\u0117l turime pirm\u0105j\u0105 netikin\u010di\u0105 kart\u0105? Interviu su teologu Armando Matteo","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-16-kodel-turime-pirmaja-netikincia-karta-interviu-su-teologu-armando-matteo\/172360","article_id":"172360","subtitle":null},"sub_1":{"title":"Kaip apversti epoch\u0105?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-10-kaip-apversti-epocha\/172267","article_id":"172267","subtitle":"Antanas Terleckas - Naujasis \u017eidinys"},"sub_1_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/900b7f44fb94aa4f13ceecd05bbc1212a51091a5.jpg"},"sub_2":{"title":"\u201eTu mane pa\u0161aukei\u201c: pranci\u0161konas Evaldas Darulis","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-16-tu-mane-pasaukei-pranciskonas-evaldas-darulis\/172366","article_id":"172366","subtitle":"Bernardinai.TV"},"sub_2_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/f5db536e05016d8926a20050a926353384a60910.png"},"sub_3":{"title":"F. Goyos kapaviet\u0117 Madride: kod\u0117l menininkas buvo palaidotas be galvos?","url":"http:\/\/www.bernardinai.lt\/straipsnis\/2018-10-16-f-goyos-kapaviete-madride-kodel-menininkas-buvo-palaidotas-be-galvos\/172365","article_id":"172365","subtitle":"Ieva Klimait\u0117 - Vilniaus galerija"},"sub_3_picture":{"file_input":null,"url":"http:\/\/media.bernardinai.lt\/210x153\/5120d38cf273b69f4ab1fd8eb78f0db1ceab569e.jpg"},"related":[],"links":[]}



  • Kodėl turime pirmąją netikinčią kartą? Interviu su teologu Armando Matteo

    Leio Mclaren / unsplash nuotrauka

    Spalio 3–28 dienomis Vatikane vyksta viso pasaulio vyskupų ir jiems talkinančių kunigų bei pasauliečių susitikimas. Dėmesio centre – jaunimas, ir gal jaunam žmogui svarbiausias – pašaukimo klausimas.

    Dar tik prasidedant Sinodui italų portalas „Vatican insider“ publikavo Iacopo Scaramuzzi interviu su teologu Armando Matteo, kuris savo knygose nebijo provokuoti skaitytojų, kritiškai vertindamas ypač vyresniosios kartos laikyseną naujos kartos atžvilgiu. Jaunimas nebetiki, o Bažnyčia ir toliau užsiima viskuo, tik ne deramu tikėjimo perdavimu – tvirtina pašnekovas. Būtina rimčiau dirbti su suaugusiaisiais, kurie savo abejingumu tikėjimui atkirto jaunąją kartą nuo tikėjimo šaltinių.

    Kun. Armando Matteo yra Romos popiežiškojo Urbono universiteto (Pontificia Università Urbaniana) fundamentinės teologijos profesorius. Jo teigimu, dabartinė tikėjimo krizė kyla ne dėl skandalų Bažnyčioje. Viską lemia negebėjimas atsakyti į klausimą, kodėl likti krikščioniu, jei jau nebesi vaikas. Šis Sinodas yra svarbesnis už visus ligšiolinius, tvirtina autorius, nes, „jei Bažnyčia nesugebės užmegzti santykių su jaunimu, jai gresia griūtis“.

    Ką, Jūsų manymu, jaunimas turi pasakyti Bažnyčiai, o Bažnyčia savo ruožtu – naujajai kartai?

    Jaunimas siunčia labai aiškią žinią: mums sunku suderinti savo augimą, kelionę į suaugusiųjų amžiaus tarpsnį ir religinę patirtį. Ryškus labai stiprus nesidomėjimas krikščioniškąja patirtimi.

    Taip pat iškyla ir pagalbos prašymas: mūsų visuomenė linkusi išstumti jaunus žmones į paribius, o jie prašo pagalbos, norėdami suprasti, kaip krikščionių religija gali pasitarnauti suaugusiųjų gyvenimui.

    Savo ruožtu, jei Bažnyčia nesugebės užmegzti santykių su jaunimu, jai gresia griūtis. Mažėja pašaukimų, daugybė žmonių nusprendžia tuoktis be religinių apeigų, mūsų bendruomenėms stinga jaunatviškos dvasios, entuziazmo.

    Manau, kad popiežiaus Pranciškaus siekis yra užmegzti pokalbį ir klausytis. Bažnyčia taip elgiasi pirmą kartą.

    Pridurčiau dar, kad labai nedaug kas Bažnyčioje suprato, jog šis Sinodas yra fundamentalus, svarbesnis už anksčiau vykusiuosius. Ant kortos pastatytas ištisų kartų interesas, nekalbant jau apie pačios Bažnyčios likimą. Jaunimo tema liečia visus.

    Ar galėtume teigti, kad, imdamasis jaunimo klausimo, popiežius Pranciškus turi dar vieną galimybę parodyti, jaunimo požiūriu, Bažnyčios reformos būtinybę?

    Teologas kun. Armando Matteo

    Faktas, kad šiandien jauniems žmonėms sunku tikėti, mums sako, jog visa, ką darome, visa jaunimo sielovada, nesugeba pagimdyti naujų tikinčiųjų, ir tai pakerta Bažnyčios motiniškumo bruožą. O tai rūpi popiežiui Pranciškui. Todėl, kad gimtų nauji tikintieji, popiežius ragina imtis misionieriškos Bažnyčios reformos.

    Jei Bažnyčia turi būti vieta, kur žmonės sutinka Jėzų ir patiria gyvenimo pilnatvę, tai daugiau nebevyksta, ir jaunimo pasaulis labai stipriai mums tai atspindi.

    Tyrimai šia tema kalba labai aiškiai. Naujausia studija, kurią vasaros pradžioje paskelbė „Istituto Toniolo“, nustatė, kad Italijoje tikrai labai daug jaunų žmonių ramiai sau gyventų be religijos. Darbinis Sinodo dokumentas taip pat tai pabrėžė, jog dauguma žmonių išmoksta gyventi be Dievo ir be Bažnyčios ne todėl, kad neturi progų jos sutikti, o todėl, jog dabartinis Jėzaus ir tikėjimo patirties perteikimas nesužadina tikro naujųjų kartų susidomėjimo. Tokia situacija, be abejo, reikalauja pokyčių.

    Įdomu tai, kad bažnytinė terpė, kurią galėtume apibūdinti kaip fundamentalistinę, kuri pristato katalikybę, ganėtinai nutolusią nuo Vatikano II susirinkimo dvasios, pateikia pabrėžtinai identitarinį tikėjimą, atrodo ganėtinai patraukli net ir jaunimui...

    Zygmuntas Baumanas įvardino šį keistą paradoksą, šią tikslų heterogenezę: takusis mąstymas sužadina „gabius patarėjus“, kraštutinai stabilius, granitinius atskaitos taškus. Tam tikros rūšies fundamentalizmas yra savotiškas šiuolaikinės kultūros produktas. Pasirinkimų gausa, faktas, kad kiekvienas subjektas privalo atsakyti už save, nes bendros moralės nebėra, dalį žmonių skatina vėl pasikliauti tomis kultūrinėmis, politinėmis, net ir religinėmis tradicijomis, kurios prisistato kaip stipriausios, aiškiausios.

    Be abejo, tokios superaiškios ir superatskirtos idėjos yra savotiškai patrauklios, tačiau nemanau, kad jos yra geriausias atsakas dar ir todėl, kad sukietėjimo laikysena visada yra trumpalaikė strategija, ir žmonių rūšis taip nesielgia. Epochiniai virsmai yra skausmingi, tačiau visada egzistuoja ir gebėjimas prisitaikyti.

    Krikščionybė pagal savo geriausią tradiciją gyvena sekdama įsikūnijimo logika, tad nebijo suabejoti šiuo Bažnyčios modeliu, pateikti Evangeliją, švęsti sakramentus, nuolat įsiklausydama į Evangelijos žodį, bet ir į žmonių istoriją.

    Man atrodo, jog kaip tik tam kviečia popiežius Pranciškus, kai ragina klausytis vargšų, kad, pavyzdžiui, gali būti antrą santuoką sudariusieji, bet ir tai, ką neseniai pasakė kardinolas Gualtiero Bassetti, ir jaunimo pasaulis.

    Apsiprantam gyventi su tuo, ką turim.

    Subtilus momentas yra tai, kad bažnytinė bendruomenė sunkiai prisiderina prie popiežiaus Pranciškaus kvietimo misionieriškam 'išėjimui'. Galimai situaciją apsunkina ilgaamžiškumas, kuriuo pasižymi Vakarų visuomenės, todėl bendruomenės niekada nėra visiškai tuščios, ir, taip sakant, mums sunku pajusti, kad jaunimo išties trūksta. Apsiprantam gyventi su tuo, ką turim.

    Kalbėdamas paruošiamojo Sinodo metu, popiežius puikiai parinko žodžius, kalbėdamas su jaunimu: esame čia ne todėl, kad norime bet kuria kaina pritraukti jaunimą, bet todėl, kad žinome, jog bendruomenė be jaunimo yra nepilna, mums trūksta dalies prieigos prie dieviško slėpinio.

    Kiekvienas pokytis, kiekviena reforma sukelia kokį nors skausmą, ir negalime galvoti, kad sugebėsime sukurti išties misijų Bažnyčią, neperėję per mirties ir prisikėlimo virsmą. Kaip sako Benedetto Croce, reikia leisti mirti tam, kas mirę, ir skatinti tai, kas gyva. Krikščionybė, kurią paveldėjome, trumpai sakant, nėra vienintelė galima: tai viena iš galimybių, susiformavusi įsiklausant į kitos epochos poreikius, tačiau šiandien nebeveikia.

    Unsplash.com nuotrauka

    Paraginime „Evangelii gaudium“ popiežius Pranciškus aiškiai sako: jaunimo sielovada nėra sėkminga todėl, kad vyksta daugybė pokyčių. Tai nėra problema, problema kyla tada, kai pristinga noro keistis.

    Savo knygoje „Pirmoji netikinti karta“ teigiate, kad reforma įvyksta tuomet, kai Bažnyčia „ima laikytis dietos“ ir permąsto net ir „išganymo geografiją“: ar galite mums tai paaiškinti?

    Mes ateiname iš kultūros, kurioje religinis elementas ne vien egzistavo, bet ir buvo skatinamas tiek šeimoje, tiek ir socialinėje dinamikoje. Tai leido Bažnyčiai užsiimti daugybe kitų dalykų. Bažnyčia rūpinosi mokyklomis, ligoninėmis, politiniu ugdymu, teatru: nėra beveik jokios žmogiškos veiklos srities, kuria Bažnyčia nebūtų užsiėmusi. Ir visada galėjo gimdymą tikėjimui deleguoti šeimoms, mamoms ir močiutėms, mokykloms, pačiam kultūriniam kontekstui.

    Šiandien turime grandiozinį bažnytinį korpusą, kiekviena parapija užsiima daugybe dalykų, tačiau jai vis sunkiau atlikti tai, ką turėtų, tai yra gimdyti naujus Kristų tikinčiuosius.

    Šiandien turime grandiozinį bažnytinį korpusą, kiekviena parapija užsiima daugybe dalykų, tačiau jai vis sunkiau atlikti tai, ką turėtų, tai yra gimdyti naujus Kristų tikinčiuosius. Šiandien esame liudininkai to, ką aš vadinu namų krikščionybės užtemimu: namuose meldžiamasi labai mažai, Evangelija nėra skaitoma, suaugusiųjų širdys pasisuko daugybės kitų pakrančių link. Tam reikia labiau įsipareigoti ir energiją sutelkti į tikėjimo ugdymą, permąstyti iniciacijos į tikėjimą procesus, imtis to kur kas rimčiau.

    Tas pat pasakytina apie geografiją: kai Italijoje, Europoje, žmogus buvo naturaliter cristiano, bet kuris kvartalas, bet kuris mažas kalnų kaimelis turėjo savo parapiją. Šiandien tai nėra įmanoma, išgyvename naujus urbanizacijos reiškinius, dera susivokti, kad kunigų arba sumažėjo, arba jie paseno. Šiandien bažnytinės jėgos be galo plačiai išblaškytos, susijusios su pasauliu, kuris nebėra tas pats, kuriame jos gimė.

    Jei prioritetinis tikslas – padėti suaugusiesiems atgauti susidomėjimą religija, derėtų naujai nubraižyti ir krikščioniškų arealų geografiją. Tai taip pat labai sunku.

    Popiežius Pranciškus prašė italų vyskupų permąstyti Italijos vyskupijų, vadinasi, ir vyskupijų įstaigų, parapijų skaičių... Žinome, kad šis prašymas susidūrė su pasipriešinimu. Neišvengiamai kiekvienas pokytis sukelia skausmo. Tačiau būtina permąstyti Bažnyčią jau nebe „lietaus“ principu, kaip yra dabar, o kaip priemonę šiam pirminiam tikslui pasiekti – skatinti tikėjimą.

    Ar gali vyskupai per tris Sinodo savaites išspręsti tokias dideles, epochosines problemas? Neseniai pasirodė dar viena Jūsų knyga, „Tutti giovani, nessun giovane“ („Visi jauni, nei vieno jauno žmogaus“, Piemme), kurioje atskleidžiate kaip „sunku būti jaunam“. Ką turite omenyje?

    Sinodas galėtų būti puiki proga nustatyti keletą riboženklių, pamėginti susitarti dėl bendros diagnozės. Svarbiausia, kad jaunajai pasaulio daliai, tiek Vakaruose, tiek ir kitur, yra sunku išgyventi savo amžių. Jie turėtų paveldėti pasaulį didžiausio pajėgumo amžiuje, kad jį tobulintų, tuo tarpu susiduria su suaugusiųjų karta, kuri viską laiko savo rankose, o jaunimui nuolat kartoja: „Mums jūsų nereikia, norime likti jauni mes.“

    Tai sužadina pasitikėjimo paralyžių. Suaugusieji, kurie turėtų būti tie, kurie plukdo jaunimą gyvenimo link, išties apriboja, gesina aistras. Juntamas didžiulis nepasitenkinimas, jaunimo teisingumo šauksmas, nes, kai suaugusieji nesielgia kaip suaugę, jaunimas negali būti jaunas.

    Tad Sinodas pirmiausia galėtų pasitarnauti tam, kad atkreiptų dėmesį, jog mes, suaugusieji, esame problema, o jaunimas yra resursai.

    Antra, reikia kur kas rimčiau dirbti su suaugusiaisiais. Derėtų pradėti antrojo amžiaus tarpsnio sielovadą, nes suaugusieji, kurie gyvena „jaunystės religija“, nutraukia tikėjimo perdavimą.

    Neįmanoma kalbėti apie jaunimą pametant iš akių faktą, kad jie stebi suaugusiuosius, ir neklausiant savęs, kaip gyvena suaugusieji ir kaip perteikia tikėjimą.

    Neįmanoma kalbėti apie jaunimą pametant iš akių faktą, kad jie stebi suaugusiuosius, ir neklausiant savęs, kaip gyvena suaugusieji ir kaip perteikia tikėjimą.

    Trečia, vadovaujantis popiežiaus Pranciškaus „Gaudete et exsultate“, reikia atkurti džiugią tikėjimo dimensiją: tikime, kad džiugiau eitume per savo žmogiškąjį gyvenimą, einame į Mišias tam, kad patirtume šventę ir džiaugsmą.

    Paskutinėje savo knygoje, kaip paskutinis, provokuoju sakydamas, kad Sinodas galėtų būti vieta, iš kurios Bažnyčia išeitų gal su kiek keistoku pasiūlymu: liautis vadinti jaunais žmones, turinčius daugiau nei 30 metų. Šį lingvistinį apsivalymą galėtų lydėti protinis apsivalymas, padėsiantis atkurti kartų seką. Kartos yra jauni ir suaugusieji, o suaugusieji padeda jauniems užimti jiems deramą vietą, paveldėti pasaulį.

    Jaunimo sinodas vyksta tuo metu, kai Bažnyčia pati yra krečiama naujų lytinio piktnaudžiavimo faktų pasirodymu: ar tai atstumia jaunimą nuo Bažnyčios?

    Jaunimo santykis su Bažnyčia yra vienintelis tikras klausimas, kuris iškyla, todėl šis Sinodas, nors ir vyksta ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis, dėl skandalų išnirimo į paviršių ir stipraus susiskaldymo Bažnyčioje bet kuriuo atveju yra didžiulis palaiminimas. Tikriausiai jis bus labiau proceso išjudinimas, o ne galutinis žodis. Bet kuriuo atveju jo nedaryti būtų prarastas šansas.

    Dera pridurti, kad dar gerokai iki šių skandalų nedaug kas degė entuziazmu dėl šio Sinodo, net ir žiniasklaida neatrodė labai dėmesinga... nes gyvename visuomenėje, kuri daug kalba apie jaunimą vien tam, kad juos pašalintų.

    Be galo platus spektras suaugusių žmonių, kurie savo širdis užpildė daugybe dalykų, tačiau išmetė Dievą, Bažnyčią, maldą, Jėzų Kristų, todėl ugdydami nepaliudijo, kodėl verta likti krikščioniu, kai liaujiesi būti vaiku.

    Žinoma, skandalai nepadeda, svarbiausia jaunimo dorybė šiandien yra autentiškumas ir aišku, kad ten, kur išnyra dėmės, jie nusivilia. Jaunimas šiuos faktus iškart pastebi ir reaguoja alergiškai, su pasibjaurėjimu. Tačiau būtina pridurti, kad bent jau Europoje, problemiškiausias dalykas, dėl kurio neįsižiebia tikras jaunų žmonių susidomėjimas Bažnyčios ir tikėjimo dalykais, nėra skandalai.

    Manau, kad esminis punktas ir toliau lieka faktas, jog yra be galo platus spektras suaugusių žmonių, kurie savo širdis užpildė daugybe dalykų, tačiau išmetė Dievą, Bažnyčią, maldą, Jėzų Kristų, todėl ugdydami nepaliudijo, kodėl verta likti krikščioniu, kai liaujiesi būti vaiku. Mano galva, tai yra tikrasis klausimas.

    Pagal publikaciją „Vatican insider“ parengė Saulena Žiugždaitė



  • Kaip apversti epochą?

    Recenzija spausdinama iš šeštojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

    Saulius Grybkauskas, Mindaugas Tamošaitis, Epochų virsmo sūkuriuose: Algirdo Brazausko biografija, Vilnius: Diemedžio leidykla, 2018, 416 p., iliustr., [400] egz.

    Biografijos žanras – vienas seniausių ir populiariausių istorijos rašymo būdų. Tiesa, nors Lietuvoje biografijos ir rašomos dažnai, tačiau gerų pavyzdžių turime nedaug. Viena dažniausių bėdų, su kuria susiduria istorikai, yra išankstinis žinojimas, kokį žmogaus paveikslą norima atvaizduoti. Tuomet tyrimo poreikio praktiškai nebelieka – užtenka susirinkti išankstinį paveikslą atitinkančius šaltinius ir aplink tai kurti visą pasakojimą. Su šia bėda susidūrė ir naujas Sauliaus Grybkausko ir Mindaugo Tamošaičio darbas Epochų virsmo sūkuriuose: Algirdo Brazausko politinė biografija.

    Tai anaiptol ne pirma Brazausko biografija, be to, ir pats herojus savo gyvenimą ne kartą apdainavo įvairiuose autoriniuose leidiniuose. Tad kodėl prisireikė dar vieno bandymo? Įvade nurodomos dvi esminės priežastys: istorikų darbų stoka ir Brazausko vertinimo prieštaringumas. Tiesa, taip ir lieka neaišku, kas tai – ar mokslinis tyrimas, ar tik informacijos susisteminimas, nes knyga įvardijama kaip Brazausko „politinės veiklos sintezė“ (p. 12), ne analizė.

    Ieškant stipriųjų knygos vietų, jos neabejotinai tenka Grybkausko daliai, kuri chronologiškai apima laikotarpį iki Sąjūdžio pradžios. Autorius yra ne tik vienas produktyviausių sovietinės nomenklatūros tyrinėtojų Lietuvoje, bet ir turi, ko gero, didžiausią „buvusiųjų“ interviu archyvą. Disponavimas tokia unikalia šaltinių baze yra didžiulis privalumas mokslininkui, tačiau kartu neįmanoma išvengti ir tam tikro susitapatinimo su visu „buvusiųjų“ pasakojimu.

    Istorikas Saulius Grybkauskas. Emilės Indrašiūtės/ VU TSPMI nuotrauka

    Nors Grybkausko tikrai negalima apkaltinti tikėjimu „ir tada dirbome Lietuvai“ naratyvu, tačiau jo darbuose jaučiamas tam tikras sovietmečio „normalizavimo“ krūvis, atsisakant tokių sąvokų (elgesio modelių) kaip „kolaboravimas“ ar „prisitaikymas“. Tam Brazausko biografija iš tiesų palanki dėl jo ilgamečio darbo emociškai, politiškai (tarsi) neutraliame pramonės sektoriuje. Svarbu ir tai, kad jis yra vadinamosios technokratų kartos atstovas, todėl nekyla daug klausimų dėl jo laikysenos pirmaisiais reokupacijos metais. Be to, žvilgsnis „iš viršaus“, pateikiamas knygoje, tarsi neut­ralizuoja didelę dalį sovietmečio krūvio: čia daugiausia matome įtampas tarp Maskvos ir LSSR partinių vadovybių, intrigas partinio aparato viduje, o ne Nuobodulio visuomenę.

    Nepaisant to, ši knygos dalis parašyta pakankamai profesionaliai, provokatyviai, o ne tendencingai. Ypač svarbia ir skaitytojui įdomia biografijos dalimi reiktų laikyti pirmuosius skyrius, kuriuose, remiantis įvairios prigimties šaltiniais, rekonstruojamas Brazausko jaunystės portretas. Autorius kritiškai bando įvertinti tiek Brazausko susikurtą pasakojimą, tiek ir jo bendražygių atsiminimus. Tiesa, skaitant atrodo, kad Grybkauskas kartais selektyviai užsižaidžia su šaltiniais, be pagrindo eliminuodamas visą ideologinį fasadą, po kuriuo slypi „normalus“ Brazauskas, o kartais – pernelyg ilgai stebisi ideologijos nebuvimu. Pavyzdžiui, istorikas svarsto, kodėl 1953 m. kovo 5 d. kelių sakinių laiškelyje tėvams nėra nė žodžio apie Stalino mirtį ir galiausiai apibendrina taip: „Brazausko laiškučio turinys rodo buvus labai paprastą, kasdienę jo aplinką. Jokios politikos, Stalino, naujos santvarkos liaupsių ar šios laimėjimų aprašymų“ (p. 31). Nupasakojant Brazausko kopimą karjeros laiptais, su kiekvienomis naujomis pareigomis akcentuojami žodžiai „atsakomybė“, „įtampa“, „rizika“, o ne „privilegijos“. Kai kurie autoriaus teiginiai, pavyzdžiui, kad Brazauskas jautė kaltę dėl Santuokų rūmų atsiradimo Vilniuje, manęs neįtikino, pasigedau ir daugiau pateikiamos informacijos įkontekstinimo ne vien partiniame fone. Vis dėlto tai veikiau polemikos taškai, o ne darbą menkinanti kritika.

    Doc. dr. Mindaugas Tamošaitis. Solveigos Černiūtės/ LEU nuotrauka

    Tuo tarpu Tamošaičio darbas vėl verčia konstatuoti šio istoriko pomėgį chaltūrinti (būti produktyviu mokslininku) (Valdemaras Klumbys, „Kaip tapti sėkmingu ir produktyviu mokslininku“, in: NŽ-A, 2017, Nr. 3, p. 75–77). Visų pirma į akis krinta 1985–1987 m. vakuu­mas, kuris knygoje iš esmės neaptariamas: Brazausko biog­rafija tęsiama nuo Sąjūdžio įkūrimo 1988 m. birželio 3 d. Reikšminga Atgimimo metų konteksto dalis apsk­ritai ignoruojama – ar dėl autoriaus tingumo, ar dėl to, kad sunku į Brazausko biografiją sutalpinti aršiausius jo kritikus ir nelimpančius faktus? „Per trumpą laiką, Sąjūdžiui darant didelį spaudimą LKP CK, buvo daug nuveikta [...]; rugpjūčio 17 d. vakare per televiziją buvo pranešta, kad LTSR valdžia oficialiai pripažįsta trispalvę ir tautišką giesmę; pirmą kartą viešai Vingio parke leista paminėti Molotovo-Ribbentropo paktą; lietuvių kalbai suteiktas valstybinės kalbos statusas“, – taip Atgimimo metų panoramą braižo autorius (p. 143). Tai, kad paktas iniciatyvomis „iš apačios“ buvo paminėtas 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminklo, arba kad 1988 m. birželio 14 d. mitinge kated­ros aikštėje partizanas Leonas Laurinskas iškėlė trispalvę, kad valdžia senokai nebeturėjo viešosios erdvės monopolio, Tamošaitis nutyli.

    Apie Lietuvos Laisvės Lygą, kuri daugelio sąjūdiečių vėliau buvo įvardijama kaip nepriklausomybės ledlaužis, jis taip pat tyli. Antanas Terleckas knygoje minimas dukart, pirmą – išnašoje, iliustruojant teiginį, kad Brazauskas suprato, jog konfrontuoti su Sąjūdžiu neapsimoka (p. 151), antrą – 1993 m. prezidento rinkimų kontekste, teigiant, kad šis gąsdino visuomenę, esą išrinkus Brazauską Lietuva vėl taps Rusijos imperijos kolonija (p. 284). Nutylimi ir konkretūs faktai, pavyzdžiui, teigiama, kad Gotlando komunikatą 1989 m. vasarą pasirašė Justas Vincas Paleckis (nuo LKP), Sąjūdžio lyderiai ir išeivijos atstovai, o kad tarp aštuonių signatarų kaip Lygos atstovas buvo ir Terleckas, neužsimenama. „Radikalų“ (Lygos) kritika Brazauskui ir Sąjūdžiui aiškinama represijų traumomis: „Tiesiog nuo sovietinės sistemos nukentėjusiems asmenims, kurių Lietuvoje buvo nemaža dalis, komunistų veiksmai nekėlė bent kiek didesnio pasitikėjimo, nors partija nuo 1988 m. rudens, pradedant jų nauja žvaigžde Algirdu Brazausku, ėmė smarkiai keistis ir savo veiksmais įrodinėti, kad jie yra pasirengę naujai tvarkytis atsižvelgus į persitvarkymo idėjas“ (p. 146). Tokia selekcija neleidžia rimtai traktuoti ir pasakų apie patį Brazauską.

    Algirdas Mykolas Brazauskas (1932-2010)

    Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
    © Baltijos fotografijos linija

    Knyga, panašu, neturėjo ir redaktoriaus, toks bent nenurodytas. Jeigu Grybkausko rašytas tekstas tarp dantų negirgžda, tai Tamošaičio polinkis konstruoti sakinius iš penkių citatų ir bala žino kiek dėmenų, tampa rimtu iššūkiu skaitytojui. Pavyzdžiui, pasažas apie kovo 11 d. posėdį LSSR Aukščiausiajame soviete: „Po abiejų kandidatų kalbų (beje, A. Brazauskas savo kalboje pripažinęs, kad „nepriklausomos Lietuvos atkūrimas – pagrindinis ir neatidėliotinas uždavinys“ į savo išsikeltą klausimą „koks turėtų būti optimalus žengimo į nepriklausomybę kelias?“ nurodė, kad „jis turi būti labai gerai apmąstytas“; realiai jis ir toliau laikėsi savo ankstesnio požiūrio, nors naujosios AT dauguma tuo klausimu mąstė kitaip; po savo kalbos į deputato A. Sakalo klausimą „kokius siūlote realius kelius artimiausiai ateičiai ir antras klausimas – ar jūs manote, kad reikėtų nedelsiant paskelbti politinę nepriklausomybę, o po to tvarkyti ekonomiką, ar pirmiausia sutvarkyti ekonomiką, tik po to skelbti politinę neprik­lausomybę?“ A. Brazauskas atsakė: „Realiausius kelius aš matau tokius – realių rezultatų galima pasiekti tik realiomis derybomis“ (p. 195). Sakinį čia užbaigia tik taškas cituojamoje Brazausko kalboje, o ne minties pabaiga.

    Ištikimas savo stiliui, Tamošaitis jokio kritiško santykio su šaltiniais nedemonstruoja, nebent jie prieštarauja Brazausko legendai. Su padorumu prasilenkia ir tokie lyginimai apie LKP vaizdinį visuomenėje 1990–1991 m. sandūroje: „Toliau buvo bandoma LKP padaryti visų Lietuvos nelaimių „atpirkimo ožiu“, kaip tai buvo daroma nacių okupacijos metais, kai valstybės mastu buvo paskelbta, jog dėl to, kas įvyko Lietuvoje 1940 m. vasarą, kalti vieninteliai žydai“ (p. 212). Kaip savotiška atsvara tokiam LKP demonizavimui nuolat nepamirštama priminti, kad LPS visada buvo priklausomas nuo komunistų, kurie buvo kone varomoji Sąjūdžio jėga: jų būta tiek iniciatyvinėje grupėje, tiek Sąjūdžio Seime. Teigiama, kad SSKP CK nario Aleksandro Jakovlevo vizitas Lietuvoje 1988 m. rugpjūčio 11–12 d. „itin pasitarnavo“ Sąjūdžio išaugimui iki 300 000 narių.­

    Bet knyga gi apie Brazauską, o aš vis apie Tamošaitį. Tad kokia gi ta politinė pirmojo Lietuvos prezidento politinė biografija? Summa summarum – tai yra didysis Lietuvos demokratijos kūrėjas, atsispyręs ne tik sovietinei indoktrinacijai, bet ir Vytauto Landsbergio, „dešiniųjų ultraradikalų vėliavnešio“ (p. 232), autoritarizmui. Kaip visi žinome, Landsbergis ir jo šalininkai „daug prisidės prie to, kad Sąjūdis jau nepriklausomybės pradžioje virs ne tautą vienijančia, bet decentralizuojančia ir skaldančia politine organizacija“ (p. 198). Jie mėgins susidoroti su Brazausku ir kitais „buvusiaisiais“, priimdami desovietizacijos įstatymą, tačiau net ir tokia klasta Brazausko nenugalėjo. Po jo kojomis sproginėjo bombos (ne metafora, p. 230), jį mylėjo minia, o jis, tą meilę jausdamas, net braukė ašaras (p. 175)... Jis buvo žmogiškas, klydo, tačiau klaidas pripažindavo, o jo nuoseklūs darbai leido „cementuoti visuomenę“ (p. 308). Brazausko „išaugintas grūdas“ – kairiųjų ideologinių pažiūrų partija – išlieka viena svarbiausių politinių jėgų Lietuvoje. Jo premjeravimo laikotarpis buvo vienas sėkmingiausių Lietuvai, įstota į Europos Sąjungą, NATO, tiesa, nepavyko įvesti euro... „Per du nepriklausomos valstybės, o kartu ir A. Brazausko valdymo dešimtmečius Lietuvoje užaugo nauja karta, kuri pagal daugelį savo įgytų bei išmoktų savybių niekuo neatsilieka nuo Vakarų jaunimo, Lietuva tapo visateise, turinčia atitinkamą vietą pagrindinėse tarptautinėse organizacijose“ (p. 355). Gaila, tačiau ne visi tai supranta...



  • „Tu mane pašaukei“: pranciškonas Evaldas Darulis

    Pranciškonas brolis Evaldas Darulis, Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas, pasakoja apie pašaukimą gyventi Evangelija. 

    „Mano pašaukimas – būti pranciškonu. Bet iki tapimo pranciškonu apie tai net negalvojau. Mokiausi elektromechanikos, dirbau linų fabrike, vėliau mokykloje. Mano pasirinkimai gyvenime keitėsi, bet niekada nepriėmiau jų kaip negatyvių arba laikinų. Eini per gyvenimą drąsiai, bandai, rizikuoji, svajoji ir ateini prie to, kas tau rūpi, kas svarbu, kas yra tavo pašaukimas“, – pasakoja kunigas. Jis ragina nelaukti sudėjus rankų, o siekti tikslų, žengti pirmyn.

    „Tu mane pašaukei“ – laidų ciklas apie skirtingų pašaukimų ir patirčių žmones, pasakojančius apie savo pasirinkimą ir liudijančius savo tikėjimą profesinėje veikloje, visuomeniniame gyvenime.



  • F. Goyos kapavietė Madride: kodėl menininkas buvo palaidotas be galvos?
    Audriaus Klimo / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
    Gojos kapavietė Madride. Audriaus Klimo / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

    Straipsnis perpublikuojamas iš portalo Vilniausgalerija.lt.

    Francisco Goya (Franciskas Goja) – dailininkas, tapytojas, savo darbais garsinęs Ispaniją visame pasaulyje. Žymusis menininkas palaidotas Madride, o paskutinioji F. Goyos gyvenimo stotelė, Karališkoji Šv. Antano iš Paduvos koplyčia, ne tik liudija dailininko talentą, bet ir primena kuriozinį istorijos epizodą.

    Karališkosios šeimos dailininkas

    F. Goya gimė Fuendetodos miestelyje 1746 metais ir šeimoje buvo ketvirtas iš šešių vaikų. Būdamas keturiolikos, F. Goya pradėjo mokytis tapybos pas ispanų dailininkus, tačiau tai neatvėrė durų į prestižines Ispanijos meno mokyklas. F. Goyos talentas buvo pastebėtas kiek vėliau, pastarajam pradėjus kurti karališkųjų gobelenų piešinius. 1789 metais Ispanijos monarchas Karolis III skyrė F. Goyai dailininko vietą, ir ji ilgainiui užtikrino pripažinimą tarp karališkosios šeimos narių.

    F. Goyos kūrybos temos apėmė tiek karališkuosius portretus, tiek karo vaizdus ir šventes, o vėlyvaisiais metais jis ėmė tapyti itin tamsius, įniršio ir fantazijos kupinus paveikslus. Kai kurie jo darbai taip pat kritikavo ir šalies politinę bei socialinę situaciją.

    F. Goya mirė 1828 metais vizito Prancūzijoje, Bordo mieste, metu, kur ir buvo palaidotas. Vis dėlto vėliau, 1919 metais, jo palaikai perkelti atgal į Ispaniją, į paties dailininko ištapytą bažnyčią.

    Šv. Antano iš Floridos koplyčia, kurioje perlaidotas Francisco Goya. Audriaus Klimo / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
    Audriaus Klimo / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka
    Audriaus Klimo / „Vilniaus galerijos“ nuotrauka

    Palaidotas be galvos

    Karališkają Šv. Antano iš Paduvos koplyčią galima rasti centrinėje Madrido dalyje; ją suprojektavo architektas Felipe Fontana. Iš pirmo žvilgsnio ganėtinai kuklūs maldos namai viduje slepia F. Goyos kurtas freskas, puošiančias pastato lubas ir kupolą. Jas F. Goya užbaigė 1798 metais, jau praradęs klausą ir nepaisydamas, tapant dideliame aukštyje, kamavusio galvos svaigimo.

    Menininko nutapytose freskose vaizduojami šv. Antano iš Paduvos, Portugalijos vienuolio ir šventojo, daromi stebuklai (centrinėje freskoje jis, pavyzdžiui, iš mirusiųjų prikelia vyrą). Įdomu tai, kad F. Goya šią sceną pasirinko vaizduoti ne viduramžių Lisabonoje (šv. Antano Paduvos gimtame krašte), o tuometiniame Madride. Bet kuriuo atveju, šis darbas – dar vienas dailininko meistriškumo įrodymas, kurį pamatyti tikrai verta viešintiems Ispanijos sostinėje.

    1905 metais koplyčia buvo paskelbta nacionaliniu paminklu. 1928-aisiais identiški maldos namai buvo pastatyti šalia, siekiant perkelti pamaldas, o Karališkąją Šv. Antano iš Paduvos koplyčią paversti monumentu čia perlaidotam F. Goyai. Viskas, atrodytų, suprantama, jei ne viena detalė – dailininko palaikai iš Prancūzijos atgabenti be galvos.

    Istorija byloja, kad į Bordo atvykęs ir F. Goyos kapą pravėręs Ispanijos konsulas jos paprasčiausiai nerado. Maža to, situaciją raportavęs savo viršenybėms Madride, jis gavo ganėtinai griežtą atsakymą: „Atgabenkite Goyą, nesvarbu, su galva ar be jos.“

    Taip ir buvo padaryta, o pastarosios dingimo priežastis, nepaisant įvairių teorijų (iš kurių labiausiai tikėtina, kad laikais, kai kapų plėšikavimas buvo ganėtinai dažnas dalykas, ją tyrinėjimams pasisavino medicinos atstovai), iki šiol neatskleista.



Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.