Prokuratūros pertvarkos įtaka prokuratūros veiklos ir baudžiamojo persekiojimo veiksmingumui

Prokurorų profesinės sąjungos pirmininko S.Kasiulio pranešimas skaitytas

Lietuvos Respublikos Prokurtaūros 2013-02-22 kolegijos posėdyje.

1103_small

PROKURATŪROS PERTVARKOS ĮTAKA PROKURATŪROS VEIKLOS IR BAUDŽIAMOJO PERSEKIOJIMO VEIKSMINGUMUI
 
          Jau daugiau nei du metus taip vadinamos Lietuvos Respublikos prokuratūros pertvarkos tematika yra karštų diskusijų objektas. Šia tema diskutuoja įvairūs visuomenės sluoksniai, tačiau visų diskusijų fonas galėtų būti apibūdintas visiems žinomu posakiu – šunys loja, o karavanas eina.
          Būtent toks nusistatymas yra tų asmenų atžvilgiu, kurie nori vykstančių procesų autorių ir jų idėjų vykdytojų dėmesį atkreipti į tam tikra prasme elementarius dalykus: į tai, kad demokratinėje visuomenėje bet kokių pokyčių sėkmė garantuota tik tuomet, kai kiekvienas juose dalyvausiantis asmuo suvokia jų naudą tiek sau, tiek
ir aplinkai; į tai, kad tik kruopštus veiksmų planavimas ir strateginis mąstymas lemią norimo rezultato sėkmę; į tai, kad bet kokio darbo sėkmė priklauso nuo tarpusavio santykių; į tai, kad norint įkvėpti savo pasaulėžiūrą, idėjas pavaldiniams, reikia nuolat apie tuos dalykus kalbėti bendruose susirinkimuose, kassavaitiniuose pasitarimuose, kasdieniniuose pokalbiuose nepriklausomai nuo to, kur jie vyksta; į tai, kad populistiniai sprendimai yra vienadieniai.
          Šį, elementarių dalykų sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. O liūdniausia tai, kad viso to, padarinys - Lietuvos Respublikos prokuratūros veiklos dezorganizavimas, efektyvumo kritimas ir personalo demotyvavimas.
          Pastaraisiais mėnesiais Generalinis prokuroras dažnai mojuoja statistine korta, teigdamas, kad vieni didžiausių jo įgyvendintos reformos pasiekimų – išaiškintų
nusikaltimų skaičiaus didėjimas ir vadovaujančių prokurorų skaičiaus sumažėjimas. Tačiau realijos yra kitokios. Proceso kokybė blogėją, prokuratūros struktūriniai vienetai išderinti, o juose dirbantis personalas demotyvuotas, rimtų, o ne su smurtu artimoje aplinkoje susijusių nusikalstamų veikų išaiškinamumas mažėja, prokuratūra savo noru palieka kvalifikuoti specialistai, nes ilgainiui nenori tapti beforme, individualių požymių neturinčia institucine mase.
          Argumentuojant tokį vertinimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsisakymas dalies apylinkių prokuratūrų vadovų nei finansinio, nei kitokio efekto neatnešė. Pastebėtina, kad tuometiniai teritorinių padalinių vadovai vykdė ne tik administravimo, bet ir procesines funkcijas, t.y. dirbo jiems kaip prokurorams priklausantį darbą. Tuo tarpu šiuo metu atitinkamų prokurorų procesinė veikla iš esmės yra paralyžuota, nes išaugus administracinių veiksmų skaičiui, tiesioginių funkcijų vykdymo niekas neperėmė. Be to, atitinkami procesai ženkliai padidino ir valdymo išlaidas.
          Prieš taip vadinamų reformų pradžią Generalinis prokuroras viešai išplatino informaciją ir užtikrino, kad atleidus dalį aptarnaujančio aparato darbuotojų, bus sutaupyta lėšų. Atlaisvintos lėšos bus naudojamos plečiant prokurorų padėjėjų ir prokurorų etatus. Buvo žadama išspręsti ir atvira žaizda tapusią darbo krūvio problemą.  Darbuotojai buvo atleisti, tačiau minėtos problemos taip ir liko gerų pageidavimų sąraše.

          Kita vertus, šiandien girdimi naujos muzikos akordai – Generalinio prokuroro iš televizijos ekranų prokurorams siunčiama žinia apie tai, kad Lietuvoje per didelis prokurorų skaičius. Užfiksavus pirmuosius Generalinio prokuroro žodžius apie aptarnaujančio personalo mažinimo padarinius, akivaizdu, kad žodžiai prasilenkia su darbais. Be to, akivaizdu ir tai, kad Generalinis prokuroras neturi tikrų duomenų apie Lietuvos prokurorų darbo pobūdį ir krūvį, kuris yra tikrąja to žodžio prasme nenormalus.

          Šiandien atskirų padalinių prokurorai, vykdydami ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo jam funkciją, kontroliuoja per šimtą ikiteisminių tyrimų , o tai reiškia, kad krenta darbo kokybė, netinkamai realizuojama valstybinio kaltinimo palaikymo funkcija. Statistika liudija apie tai, kad prokuratūros apeliacinių skundų tenkinimo veiksmingumas šiuo metais ženkliai krito. Anksčiau visus šiandien jau nebeegzistuojančiame prokuratūros struktūriniame padalinyje gautus nuosprendžius, o taip pat ir apeliacinius skundus peržiūrėdavo ir į identifikuotas teisės taikymo klaidas dėmesį atkreipdavo aukštesnysis prokuroras. Dabar aukštesnysis prokuroras vykdo kitas
funkcijas.

          Šiuo metu įspūdinga prokurorų, prokuratūros darbuotojų dalis, nemažas ikiteisminio tyrimo institucijų vadovų ir teisėjų skaičius įsitikinę tuo, kad primityvus, t.y. 100 000 gyventojų tenkančių prokurorų skaičiaus fetišavimas yra ydingas ir neatliepia realios padėties, kurią apsprendžia kad ir lietuviško proceso ypatumai. Pažymėtina, kad neatsiribojus nuo tokio samprotavimo, ilgainiui Lietuvos įstatymais prokuratūrai deleguotų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas gali visiškai sužlugti.

          Prokuratūros vadovybę galima būtų pakalbinti ir kitais personalo strategijos klausimais, tačiau ar bus einama į dialogą. Daugiausiai prokurorų vienijanti profesinė sąjunga atvira bet kokiam konstruktyviam ir tikram dialogui. Dialogui, kuomet bus įsiklausoma į tai, kad elementarūs vadybos principai apsprendžia, jog prieš žengiant tam tikrą žingsnį būtina atlikti atitinkamos situacijos vertinimą ir tik įvertinus visus “už” ir “prieš” priimti išdiskutuotą, o ne siaurai suvoktą sprendimą. Dialogui, kurio metu nebus priimami vienasmeniai sprendimai, kurių išdavoje neprocesinio pobūdžio funkcijos perkeliamos prokurorams, taip apsunkinant tiesioginių – iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Prokuratūros ir kitų įstatymų kildinamų funkcijų vykdymą.

          Neneigiant fakto, kad prokuratūros modernizavimas yra būtinas, raginame kalbėti apie tai, jog būtina išgryninti siektiną prokuratūros modelį, kuris kuo labiau atitiktų tiek mūsų nacionalinius interesus, tiek madingais tapusius Europos standartus. Turime visuomet turėti omenyje tai, kad prokuratūra nėra nuo kitų mūsų valstybėje veikiančių institucijų izoliuota teisėsaugos įstaiga. Jos organizacinė struktūra turi būti kuriama derinantis prie teismų, o ne atliepiant siauram asmenų ratui suprantamus principus. Tik tuomet neturėsime to, ką turime šiandien – išderintą įstaigos veiklą.

          O viso to galėjo ir nebūti, jei prokuratūros vadovybė orientuotųsi ne į populistines deklaracijas dėl augančio išaiškinamumo ar prokurorų skaičiaus mažinimo, o į gerąją užsienio valstybių patirtį, kuomet pertvarkų paruošimu ir įgyvendinimu rūpinasi atitinkamas kompetencijas turintys asmenys; ji būtų daroma susipažinus su visais kiekvieno struktūrinio padalinio darbo ypatumais (pvz., procesine specifika, krūviais, esama personalo sudėtimi) ir personalo pageidavimais.

          Ne kartą visi esame girdėję, kad didžiausi prokuratūroje vykstančių pertvarkų priešininkai yra taip vadinama “vadukų profsąjunga”, kuri vienija po saule vietos neradusių ar besibaiminančių prarasti šiltas kėdes įvairių grandžių prokurorus. Atsakingai pareiškiame, kad toks požiūris į profesinę sąjungą prasilenkia su demokratinės valstybės principais ir orientuoja į supanašėjusio mąstymo ir konformistinės laikysenos skatinimą. Žinoma, Prokurorų profesinės sąjungos nariai nepretenduoja į viską  išmanančius, tačiau manome, kad geriau vėliau nei niekada nusileisti ant žemės ir įsiklausyti į paprastų prokurorų, darbuotojų dirbančių kasdienį, dažnai gal ir nepastebimą, bet tikrai svarbų darbą, nuomones.

          Tie, kurie kuria plačiai kvestionuojamus prokuratūros pertvarkos planus ir juos įgyvendina izoliuodamiesi ir nenorėdami girdėti kitą nuomonę, turi atminti, kad norint, jog žmonės ištiestų Jums ranką, Jūs turite paliesti jų širdis. Ir dar. Bet kokios organizacijos sėkmė visiškai priklauso nuo tarpusavio santykių.

 

Prokruorų profesinės sąjungos pirmininkas                                                                                                             Stasys Kasiulis

Dedicated Cloud Hosting for your business with Joomla ready to go. Launch your online home with CloudAccess.net.